Hidroterapija ir balnoterapija

Hidroterapija ir balnoterapija

Vandens terapija vietinio veikimo metodais

 

Vietinio veikimo metodai yra apipylimas, trynimas, įvyniojimas. Šių metodų veikimo mechanizmą lemia nedidelio ploto odos mechanotermoreceptorių dirginimas įvairios temperatūros ir/ar cheminės sudėties vandeniu. Vietinio veikimo metodai dažnai atliekami namuose ir naudojami sveikatinimui, grūdinimui, antsvoriui reguliuoti. Praktinėje medicinoje dažniau naudojami šilti įvyniojimai vartojant dumblius, gausiai praskiestą purvą, vaistų tepalus, kuriais tepami biologiškai aktyvūs taškai ar skaudamos sritys.

Apipylimui vandens temperatūra parenkama pagal ligos etiopatogenezę ir bendrą paciento būklę bei amžių. Gydymo kursas – 15-30 procedūrų. Vienai procedūrai sunaudojami 2-3 kibirai vandens, kuris pilamas lėtai, nedidelėmis 2-3 litrų porcijomis.

Trynimas – tai vandens temperatūros ir mechaninio slėgio derinys, atliekamas sudrėkintu audeklu mechaniškai įtrinant odą iki švelnaus paraudimo, todėl pacientas junta šilumą. Gydymo kursas – 20-30 procedūrų. Vieno trynimo trukmė 3-5 minutės, atliekamas kasdien.

Įvyniojimui vandens temperatūra parenkama analogiškai apipylimui. Taikant šį gydymo metodą, pacientas apvyniojamas vandeniu sudrėkintu audeklu, kuris uždengiamas izoliuojančiu (folija, klijuotė) ir išoriniu šildančiu (vilnonė antklodė) sluoksniais. Be to, gali būti naudojamas sausas įvyniojimas (nenaudojamas vanduo) su cheminėmis veikliosiomis medžiagomis. Gydymo kursas – 15-20 procedūrų. Vieno įvyniojimo trukmė priklauso nuo prognozuojamo terapinio efekto: grūdinimui – 10-15 minučių, raminimui – 30-40 minučių, prakaitavimui skatinti ir kūno masei mažinti – 50-60 minučių.

Įvyniojimo atlikimo seka: 1-4 pradžia, tarpiniai veiksmai, pabaiga.

Balneoterapija 

Pagrindinis balneoterapijos metodas – gydomoji vonia, kurios pagrindinis veikimo mechanizmo komponentas yra vandens cheminė sudėtis. Balneoterapijai naudojamas natūralus arba dirbtiniu būdu gydomųjų medžiagų prisotintas vanduo. Tradiciška balneoterapija (lot. balneum – vonia, maudyklės) siejama su gamtoje atsirandančiu (natūraliu) mineraliniu vandeniu, o dirbtiniu būdu pakeistos cheminės sudėties vandens naudojimas priskiriamas hidroterapijai. Balneoterapinės vonios pagal naudojamas veikliąsias medžiagas skirstomos į:

  • dujines,
  • vaistingąsias,
  • aromatines,
  • fitoterapines (vaistingųjų augalų),
  • mineralines.

Dujinės vonios. Joms naudojamas vanduo, kuriame yra dujinių gydomųjų medžiagų: deguonies, oro, azoto ir angliarūgštės dujų. Šios dujinės medžiagos tirpsta vandenyje arba sudaro burbuliukus, kurie dirgina odą, juda kūno paviršiuje ir neurorefleksiškai veikia visą organizmą.

Angliarūgštės (CO2) vonių terapinis poveikis pasireiškia, kai viename litre vandens yra 0,75-1,4 gramų ištirpusių dujų, kurios veikia organizmą per odą, kraujo tėkmę ir kvėpavimo takus. Angliarūgštė dirgina odoje esančius mechanoreceptorius, kurie aferentiniais impulsais perduoda informaciją į centrinę nervų sistemą, slopina simpatinę, bet aktyvina parasimpatinę nervų sistemą. Šie procesai skatina vainikinių širdies kraujagyslių išsiplėtimą, kraujotakos autoreguliaciją, todėl sumažėja miokardo išemija. Dėl skirtingų indiferentinių angliarūgštės ir vandens temperatūrų poveikio (CO2 indiferentinė t° nuo +12°C iki +13°C, o vandens – +37° C) kūno paviršiuje susidaro izoliacinis sluoksnis, stabdantis šilumos atidavimą ir skatinantis mikrocirkuliaciją, todėl oda parausta ir pacientas junta šilumą. Angliarūgštės dujos lengvai pereina per odą, skverbiasi į kraujo tėkmę, todėl išnešiojamos po visą organizmą. Kraujyje padidėjęs CO2 kiekis skatina oksihemoglobino disociaciją, o jos metu susidaręs laisvas deguonis – audinių kvėpavimo procesus. Angliarūgštė taip pat slopina aldosterono sekreciją ir Na+ rezorbciją, todėl mažina arterinį kraujo spaudimą. Be to, angliarūgštės dujos dirgina kvėpavimo centrą, todėl gilėja ir retėja kvėpavimas, bet stiprėja širdies raumens susitraukimo jėga.

Angliarūgštės vonios atliekamos dviem būdais: tirpinant dujas vandenyje, kurio temperatūra nuo +35°C iki +36°C arba naudojant „sausą” angliarūgštės vonią kuri atliekama naudojant medžiaginę įmautę ar specialios konstrukcijos ertmę. Taikant „sausą” angliarūgšties vonią, pirmiausia specialiu prietaisu oras, sudarantis vonios erdvę, įkaitinamas iki +30°C. Vėliau apsinuoginęs pacientas atsisėda ar atsigula „sausoje” vonioje, audeklu uždengiamos vonios angos, kad per jas į kvėpavimo takus nepatektų angliarūgštės. Po to į konstrukcijos vidų ar medžiaginę įmautę tiekiamos angliarūgštės dujos. Pasibaigus procedūrai, pirmiausia ištraukiamuoju ventiliatoriumi pašalinama angliarūgštė, vėliau pacientas išlipa iš vonios ar medžiaginės įmautės. Procedūros metu perdozavus angliarūgšties kiekį, galimos organizmo nepageidaujamos reakcijos: galvos skausmas, oro trūkumas, bendras silpnumas. Pastebėjus šiuos reiškinius, įjungiama „sausos” dujinės vonios ištraukiamoji ventiliacija. „Sausa” angliarūgštės vonia sumažina temperatūrinio ir hidrostatinio komponento poveikį organizmui, todėl sumažėja fizinis krūvis širdies ir kraujagyslių sistemai, suaktyvėja periferinė ir kolateralinė kraujotaka.

Indikacijos: širdies ir kraujagyslių ligos, funkciniai nervų sistemos sutrikimai, nutukimas, cukrinis diabetas. Kontraindikacijos: širdies ydos, reumokarditas. Gydymo kursas – 10-12 procedūrų, kartojamas po 2-4 mėnesių. Vienos procedūros trukmė – 7-15 minučių, atliekama kas antrą dieną.

a – naudojant medžiaginę įmautę; b – naudojant specialios konstrukcijos erdvę
„Sausos” angliarūgšties vonios atlikimo būdai

Deguonies (O2) vonios ruošiamos dirbtiniu būdu naudojant fizinę ar cheminę paruošimo technologiją. Fizinei technologijai naudojamas balionuose esantis padidinto parcialinio slėgio deguonis, kurio prisotinamas vonioje esantis vanduo. Cheminiam paruošimui naudojamos cheminės medžiagos (NaHC03, CUSO4), kurios, tirpdamos vandenyje, išskiria deguonį. Vandenyje esantis deguonis skverbiasi gilyn į organizmą, patenka į kraujo tėkmę ir papildo deguonies rezervus audiniuose. Indikacijos: hipertoninė liga, širdies miokardo ligos.

Perlinės vonios. Tai gydymas vandeniu, kurio dujinis komponentas – oras – pasiskirsto vandenyje įvairių dydžių burbuliukais ir juda įvairiomis kryptimis, dirgina jutiminius bei temperatūrinius odos receptorius, todėl neurorefleksiškai sukelia raminamojo poveikio efektus. Gydymo kursas – 10-15 procedūrų, kartojamas po 2-3 mėnesių. Vienos procedūros trukmė – 10-15 minučių, atliekama kasdien, vandens temperatūra indiferentinė.

Azoto vonios. Dujinis azotas įeina į natūralaus šilto (terminio) mineralinio vandens sudėtį arba gaminamas dirbtiniu būdu dujas ištirpinant vandenyje. Azoto dujos, veikdamos per odą, patenka į kraujo tėkmę, išnešiojamos po visą organizmą ir pasižymi ryškiu sedatyviniu poveikiu (azoto dujos įeina į „linksminančių” dujų sudėtį). Vandenyje azoto dujos pasiskirsto smulkiais, mažai judriais burbuliukais, kurie padengia odą ir dėl dujų-vandens terpės indeferentinių temperatūrų skirtumo (azoto dujų indiferentinė temperatūra +20°C +22°C) mechaniškai dirgina odos receptorius. Aferentiniais nervų laidais impulsai patenka į centrinę nervų sistemą, o iš jos – į vidaus organus ir jų sistemas. Terapinis poveikis: nuskausmina, slopina alergijos simptomus ir raumenyno hipertonusą, skatina periferinę kraujotaką, endokrininių liaukų veiklą ir medžiagų apykaitos procesus. Indikacijos: periferinės nervų sistemos ligos, hipertonija, tireotoksikozė, lėtinės sąnarių ligos.

Vaistingosios vonios. Šios vonios ruošiamos gydomąsias medžiagas tirpinant gėlame vandenyje. Ištirpusių medžiagų farmakologinės savybės lemia terapinį poveikį. Vaistingosioms vonioms vartojami kalio permanganato bei garstyčių milteliai, krakmolas, jodo ir bromo tirpalai.

Kalio permanganato vonios terapinį poveikį sukelia 0,1 gramas šios medžiagos, ištirpintos 10 litrų vandens. Naudojant didelės koncentracijos kalio permanganato tirpalą pasireiškia odos sausėjimas, epidermio uždegimas. Gydymo kursas – 3-5 procedūros, kartojamas po 2-6 mėnesių pertraukos. Vienos procedūros trukmė – 5-8 minutės, atliekama kasdien. Indikacijos: žaizdos, pūlingas bėrimas.

Garstyčių vonia ruošiama naudojant garstyčių miltelius: 150-200 gramų gydomųjų garstyčių miltelių ištirpinama 150 litrų vandens. Indikacijos: peršalimas, bronchitas, kvėpavimo takų ligos. Nepageidaujamos reakcijos: niežulys, perštėjimas, alergija; pastarosioms pasireiškus suteikiama pirmoji pagalba – nusiprausti gėlu, šaltu vandeniu, vartoti alergiją slopinančius vaistus. Gydymo kursas – 5-6 procedūros, kartojamas po 2-3 mėnesių pertraukos. Vienos procedūros trukmė – 3-5 minutės, atliekama kas antrą dieną.

Krakmolo vonia ruošiama naudojant krakmolo tirpalą (100 gramų krakmolo ištirpinama 10 litrų šalto vandens), kuris pilamas į šilto vandens vonią. Terapinis poveikis: sausina odą, slopina alerginės kilmės simptomus. Gydymo kursas – 5-6 procedūros, kartojamas po 2-3 mėnesių pertraukos. Vienos procedūros trukmė – 3-5 minutės, atliekama kasdien.

Jodo-bromo voniai naudojamas biologiškai aktyvių medžiagų – jodo ir bromo – tirpalas, kuris pilamas į vandenį, o jame pasklidusios veikliosios dalelės skverbiasi per odą į organizmą ir kaupiasi įvairiuose organuose. Jodas kaupiasi skydliaukėje, kurioje gaminasi hormonas tiroksinas, lemiantis jodo biologinį aktyvumą medžiagų apykaitos procesuose: didelis jodo kiekis greitina, o mažas – slopina medžiagų apykaitą. Bromas kaupiasi hipofizėje ir efektyviausiai veikia nervų sistemos veiklą: slopina dirginimo simptomus, malšina skausmą, alergiją uždegimą. Jodo-bromo vonios ruošiamos naudojant natūralų arba dirbtiniu būdu paruoštą gydomąjį vandenį. Vaistinėse ruošiami kalio jodido ir natrio bromido tirpalai, kurie pilami į gydomosios vonios vandenį. Indikacijos: centrinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai, klimaksas, endokrininės kilmės medžiagų apykaitos sutrikimai, distrofinės ir degeneracinės sąnarių ligos. Absoliučiosios kontraindikacijos: hipertirozė, alergija, širdies ritmo sutrikimai, onkologinės ligos. Gydymo kursas – 8-12 procedūros, kartojamas po 6 mėnesių pertraukos. Vienos procedūros trukmė – 10-15 minutės, atliekama kasdien arba kas antrą dieną.

Aromatinės ir fitoterapinės vonios. Terminas aromatinės – tai graikų kalbos žodžio „aroma” darinys, reiškiantis „kvapnios, kvepiančios”, fito – apibūdina veikliosios medžiagos augalinę kilmę. Fitoterapijoje dažnai naudojami fitoncidai (gr. phyton – augalas, lot. caedere – užmušti), kurių naudojimą medicinoje pirmasis pasiūlė ir pritaikė mokslininkas B. P. Tokin.

Aromatinės medžiagos veikia organizmą per odą ir uoslės analizatorių, todėl neurorefleksiškai dirgina nervų sistemą. Gydymas aromatinėmis medžiagomis vadinamas aromaterapija. Šiam gydymo metodui naudojamos įvairios fizinės būklės aromatinės medžiagos: ekstraktai, milteliai, skysčiai, tepalai, aliejai. Dažniausiai naudojami pušų, šalavijų, valerijono, ženšenio, ekstraktai, pušų kvapo milteliai, levandos aliejus, rečiau – baltojo ir geltonojo terpentino emulsija, kuri greitai sukelia nepageidaujamas reakcijas: odos bėrimą it nudegmimą; virškinimo sistemos ligų paūmėjimą. Terapinis poveiktis priklauso nuo veikliosios medžiagos: pušų, valerijonų, šalavijų vonios ramina; ženšenio, eukalipto vonios tonizuoja; česnakų, svogūnų eterinių aliejų inhaliacijos stiprina adaptacinę sistemą.

Fitoncidai didina aerojonų kiekį aplinkoje, švarina orą, pasižymi baktericidiniu poveikiu. Literatūros duomenimis, fitoncidų biologinį aktyvumą lemia augalų vegetacijos sezoniškumas, klimatinės sąlygos ir kiti veiksniai. Glaudus biologinių organizmų ir augalų kontaktas gamtoje lėmė tarpusavio sąveiką, kuri panaudojama sveikatinti bei gydyti.

Aromaterapijos ir fitoterapijos indikacijos: nervų sistemos funkciniai sutrikimai, hipertoninė liga, nemiga, lėtinės kvėpavimo sistemos ligos. Absoliučiosios kontraindikacijos: vazomotorinės ligos, alergija, kvėpavimo ir kardiovaskulinės funkcijos nepakankamumas. Gydymo kursas – 10-15 procedūrų, kartojamas po 2-3 mėnesių pertraukos. Vienos procedūros vidutinė trukmė – 10-15 minučių, atliekama kasdien.

Mineralinės vonios. Tai gydymas vandeniu, kurio pagrindinę cheminę (mineralinę) sudėtį sudaro mikroelementai ir biologiškai aktyvių druskų anijonai bei katijonai: Na, K, Ca, Mg, Fe, Cl, HS (sieros hidrosulfidas), fluoro, bromo, jodo, fosforo junginiai. Veikliosios mineralinio vandens medžiagos yra pagrindinis veikimo mechanizmo komponentas, kuris veikia organizmą per odą ir skverbiasi gilyn į audinius. Mineralinės vonios skirstomos į natūralias ir dirbtines. Gydyti naudojamas vanduo, kurio viename litre yra ne mažiau kaip du gramai mineralinių medžiagų. Natūralus mineralinis vanduo susidaro gėlam vandeniui kontaktuojant su žemės plutos uolienomis, todėl vandens temperatūra priklauso nuo geologinės padėties: kuo gilesnis žemės sluoksnis, iš kurio išteka vanduo, tuo aukštesnė vandens temperatūra. Pagal vandens temperatūrą natūralūs mineraliniai vandenys skirstomi į šaltus ir terminius (+35°C, +37°C ir daugiau). Dirbtinis mineralinis vanduo ruošiamas naudojant cheminius jungimus, kurie tirpinami gėlame vandenyje. Balneoterapijoje dažniausia naudojamos sulfidinės (HaS, HSˉ arba sieros vandenilio) it natrio chlorido (druskos) mineralinės vonios.

Sulfidinės (sieros vandenilio) vonios priskiriamos sąlyginai dujinėms vonioms, nes į vandens sudėtį įeina H2S dujos, kurios gerai tirpsta vandenyje, susidaro sulfidiniai jungimai, bet nesusidaro dujų burbuliukų, todėl veikimo mechanizme nedalyvauja terpės dujos-vanduo, o terapinį poveikį lemia sulfidiniai junginiai. Sulfidinėms vonioms naudojamas vanduo, kurio viename litre yra ne mažiau kaip 10 miligramų sulfidinių junginių. Dirbtiniu būdu sulfidinės vonios ruošiamos naudojant natrio sulfido, natrio hidrokarbonato, druskos ir chloro vandenilio rūgšties tirpalo mišinį. Didelės koncentracijos sieros junginių tirpalai (daugiau 250 mg/l) sukelia nepageidaujamas reakcijas: didėja dirglumas ir kraujospūdis, išryškėja euforija ir dusulys, slopinamas kvėpavimo centras, retėja pulsas, pasireiškia silpnumas, galvos svaigimas bei skausmas. Sulfidiniai junginiai veikia odoje esančius chemoreceptorius, didinančius odos laidumą todėl veikliosios medžiagos pereina biologinius barjerus, skverbiasi į kraujo tėkmę, skatina biologiškai aktyvių medžiagų išsiskyrimą į organizmą. Sieros vandenilio (H2S) dujos, tirpdamos vandenyje, pasklinda ir aplinkoje, todėl veikia kvėpavimo takus bei sukelia minėtas nepageidaujamas reakcijas pacientui ir kenksmingas darbo sąlygas medicinos personalui. Terapinis poveikis: normalizuoja centrinės nervų sistemos funkciją skatina biologiškai aktyvaus insulino išsiskyrimą slopina riebiųjų rūgščių ir cholesterolio gamybą stimuliuoja medžiagų apykaitą. Indikacijos: lėtinės judėjimo-atramos sistemos ligos, ginekologinės ligos, cukrinis diabetas, polineuropatijos, odos ligos. Absoliučiosios kontraindikacijos: inkstų ir kepenų ligos.

Natrio chlorido (NaCl) vonioms naudojamas vanduo, kuriame ištirpinto NaCI koncentracija neviršija 80 gramų viename litre vandens. Natrio chlorido kiekis natūraliame vandenyje priklauso nuo vietovės: Baltijos jūroje – 4,8 g/l., Viduržemio jūroje – 37,6 g/l,  Negyvojoje jūroje – 150 g/l. Jūrų vandenyje taip pat gausu bromo bei jodo junginių. Dirbtiniu būdu ruošiamas vidutinės koncentracijos natrio chloridu mineralinizuotas vanduo: 15-20 gramų veikliosios medžiagos ištirpinama viename litre vandens. Terapinis poveikis: slopina alergiją uždegimą ir skausmą stimuliuoja granuliacinio audinio vystymąsi. Indikacijos: lėtinės uždegiminės įvairių sistemų ligos, liekamieji potrauminiai reiškiniai, vibracinė liga. Gydymo kursas – 10-12 procedūrų, kartojamas po 2-3 mėnesių pertraukos. Vienos procedūros trukmė -15-20 minučių, atliekama kas antrą dieną.

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas. Privalomi laukai pažymėti *

Search

+