Hidroterapija ir balnoterapija
Paciento priežiūra ir slauga gydomosios vonios laikotarpiu
Pagal paciento panardinamą plotą į vandenį gydomosios vonios skirstomos į bendrąsias, pusiau vonias, vietines voneles. Kiekvienos rūšies voniai vandens temperatūra parenkama pagal ligą, o veikliųjų medžiagų kiekis nurodomas paskyrime arba aprašomas instrukcijoje.
Bendroji gydomoji vonia pripildoma tokiu kiekiu vandens, kad jis apsemtų pacientą žemiau pažastų ir netrikdytų viršutinių kvėpavimo takų veiklos bei neapsemtų širdies projekcijos krūtinės ląstoje. Prieš procedūrą būtina apklausti pacientą apie bendrą jo būklę, suskaičiuoti pulsą, pamatuoti vandens temperatūrą, o atliekant balneoterapiją -vandenyje ištirpinti gydomąją medžiagą. Paciento
Procedūros metu pacientas patogiai atsigula vonioje – po galva padedama guminė pagalvėlė, taip pat atrama kojoms. Vonioje esančio vandens paviršių galima uždengti polietileno plėvele, kad vanduo ne taip greitai atvėstų. Vykstant procedūrai reikia stebėti paciento veido ir odos išvaizdą bei bendrą savijautą, nepalikti vieno kabinete be medicinos personalo priežiūros. Po procedūros būtinas 30-40 minučių poilsis, reikia vengti peršalimo ir skersvėjų. Po balneoterapijos 1,5 valandos kūno nerekomenduojama prausti gėlu vandeniu, nes ant odos paviršiaus išlieka gydomųjų medžiagų plėvelė, kuri neurorefleksiškai veikia įvairias organizmo sistemas.
Pusiau vonia – tai kombinuota procedūra, jungianti gėlo ar mineralinio vandens vonią ir trynimą. Vandens kiekis vonioje – iki paciento bambos, vandens temperatūra parenkama pagal ligą. Pacientas sėdi, aptrinamas kūno paviršius, nepaniręs į vandenį. Procedūros trukmė -5-6 minutės.
Vietinės vonelės naudojamos rankoms ar kojoms. Šiltos vonelės rankoms skatina krūtinės ląstos organų veiklą, kojoms – atpalaiduoja galvos kraujagysles, skatina viršutinių kvėpavimo takų kraujotaką. Vandens temperatūra palaipsniui didinama nuo +37°C iki +41°C, rankos panardinamos į vandenį iki alkūnių, kojos – iki blauzdų vidurio. Procedūros trukmė – 15-20 minučių. Pasibaigus procedūrai, rankos ar kojos apmaunamos šiltomis pirštinėmis ar kojinėmis. Kontrastinio vandens vietinės vonelės naudojamos grūdintis. Joms pakaitomis naudojamas šiltas ir šaltas vanduo: 3-5 minutes – šaltas, po to 1-2 minutes – karštas, ir taip kartojama tris-keturis kartus.
Gydomasis vandens gėrimas (mineralinio vandens gėrimasir fizioeliminacija)
Vanduo – pagrindinis organizmo elementas, teikiantis energiją, šalinantis medžiagų apykaitos produktus, mažinantis troškulį, palaikantis drėgmę. Šiuolaikiniai fiziologų tyrinėjimai akcentuoja vandens gyvybinę ir sveikatinimo vertę, nes vanduo iš organizmo eliminuoja medžiagų apykaitos ir toksinius produktus. Šią mintį puoselėjo ir senovės medicinos gydytojai, teigę, kad „mineralinį vandenį reikia gerti iki šlapimas taps toks skaidrus kaip mineralinis vanduo”. Rumunų Olanešti kurorto gydytojai Danielis ir Popescu, vokiečių kurortologas Liebichas, rusas A. A. Lozinskis įrodė organizmo „plovimo” mažos mineralizacijos vandeniu terapinę naudą. Kai kuriuose medicininės literatūros šaltiniuose teigiama, kad vandens naudojimas į vidų, bendrąja metodika atliekamos mineralinės vonios, gydomieji dušai mažina vaistų kiekį kraujyje ir pagreitina jų išskyrimą iš organizmo.
Mineralinio vandens gėrimas – tai vienas iš labiausiai paplitusių vandens vidinio vartojimo metodų. Išgerto natūralaus mineralinio vandens fiziologinį poveikį organizmui lemia vandens cheminė sudėtis ir temperatūra bei kiekis. Gydant naudojamo mineralinio vandens terapinį poveikį lemia mineralizacija (šarminiai, neutralūs, rūgštiniai vandenys), anijonai ir katijonai (hidrokarbonatai, sulfatai, chloras, kalis, natris, magnis, kalcis), mikroelementai (geležis, jodas, bromas, cinkas, varis, manganas). Išgertas mineralinis vanduo neurorefieksiškai veikia skrandžio gleivinę ir dirgina joje išsidėsčiusius receptorius. Įvairi mineralinio vandens temperatūra nevienodai veikia skrandžio fiziologines funkcijas: šaltas – skatina sekreciją ir motoriką, šiltas – slopina. Mineralinio vandens gėrimas derinamas su valgiu: prieš pat valgymą išgertas vanduo skatina skrandžio sulčių sekreciją, o 1-1,5 valandos iki valgant – slopina. Organizme esančių toksinių medžiagų ir apykaitos produktų pasišalinimą skatina ir terapinį poveikį lemia išgerto vandens kiekis: teigiamą poveikį sukelia per dvi-tris valandas mažomis porcijomis išgerti 2-3 litrai vandens arba keletą dienų kas valandą po stiklinę geriamas negazuotas vanduo. Tačiau inkstų veiklos patologija riboja išgeriamo vandens kiekį, nes gali sutrikti skysčio pasišalinimas iš organizmo ir atsirasti pabrinkimų.
Fizioeliminacija – tai įvairūs fizioterapijos metodai, skatinantys organizmo apykaitos produktų ir toksinių medžiagų pasišalinimą iš organizmo. Fizioeliminacijai naudojamas natūralus mineralinis ar destiliuotas vanduo, silpnos koncentracijos vaistažolių gėrimas, arbatžolių antpilas, „medaus vanduo” ir kt. Šiam gydymo metodui įvairių šalių fizinės medicinos specialistai priskiria ir kitus fizioterapijos metodus, pvz., Harpuderis K. nustatė, jog nuolatine elektros srove galima iš organizmo eliminuoti įvairias toksines medžiagas. Praktinėje medicinoje fizioeliminacijos metodas dažniau tapatinamas su gėlo, distiliuoto ar įvairios cheminės sudėties vandens gėrimu dideliais kiekiais (2-3 litrai) per trumpą laiką (2-4—6 valandas).
Talasoterapija – ne tik senovės graikų privilegija
Dar senovės Graikijoje Hipokratas siūlė hidroterapines procedūras. Senovės egiptiečiai bei romėnai naudojo jūros vandenį gydomiesiems bei gražinamiesiems tikslams ir net statydavo prie versmių gydomąsias šventyklas. Talasoterapija išvertus iš graikų kalbos reiškia „jūros gydymą”. Tačiau patį žodį apibūdinti šioms gydomosioms procedūroms sugalvojo ne senovės graikai, romėnai ar egiptiečiai, o Daktaras de la Bonnardière 1967-aisiais metais.
Šiuolaikinė talasoterapija susideda iš daugelio natūralių gydymo būdų ir neapsiena be jūros vandens bei pajūrio klimato. Talasoterapija galima išgydyti tam tikras ligas, priklausomybes. Ji taip pat padeda atsikratyti streso, senatvinių skausmų, bei pagražinti kūną. Nors pagrindinė talasoterapijos priemonė – jūros vanduo, jos metu taip pat naudojami įvairūs jūros augalai, turintys antibakterinių, antibiotinių bei antivirusinių savybių, kūnui pagražinti, sąnarių skausmams numalšinti ir paskatinti kraujo apytaką naudojamas ir jūros purvas.
Masažai – taip pat talasoterapijos dalis, nes jie turi atpalaiduojamųjų galių ir teigiamai veikia odą. Masažai atliekami pasitelkiant įvairius aliejus ir įvarių šalių masažo būdus. Svarbiausia pasirinkti tinkantį masažą, kad jo poveikis atitiktų lūkesčius.
Gydymas talasoterapija – ne vienos dienos darbas, todėl siūloma mažiausiai keturioms dienoms apsistoti sveikatingumo centre ar viešbutyje, kur atliekamos talasoterapijos procedūros, kad būtų juntamas jų poveikis. Kadangi talasoterapijos procedūros gali turėti skirtingą poveikį skirtingos fizinės būklės žmonėms, prieš paskiriant tinkamą procedūrų ciklą, klientą kruopščiai apžiūri gydytojas. Tokiu būdu užtikrinama, kad talasoterapijos procedūros neturės neigiamų pasekmių ir duos klientui maksimalią naudą.