Profesija – pedagogas

Svarbiausia žmogui yra tai, ką jis gali keisti, kurti, tai, kas yra jo galimybėse. O tai yra žmogaus ląstelės, elgesys, mintys. Prieš pradedant ką nors auklėti ar postringauti, reikia pradžiai išauklėti save, savo kūną, savo ląsteles.

… dabar pristatyta daug mokymo įstaigų, aukštųjų mokyklų, tačiau vaikai netampa geresni, išmintingesni gyvenimo suvokime. Techninis progresas nepagerino gyvenimo: žmonės netapo geresni, ramesni, šviesesni, sveikesni. Davę vaikams geriausias sąlygas studijuoti niekas nepagerino jų gyvenimo suvokimo, nes jie neturi … pavyzdžio. Kad gauti gerą, visapusišką studijų rezultatą vaikai turi turėti gyvą pedagogų, auklėtojų, mokytojų pavyzdį. Ir pirmieji vaiko auklėtojai yra tėvai. Kai tėvų žodžiai ir veiksmai skiriasi, vaikai mato, kad tai melas. Tėvų autoritetas išnyksta, o vaikai tampa tokie pat, kaip ir tėvai. Tai mokymasis iš pavyzdžio.

Profesinis pašaukimas

Dauguma pedagogų yra intelektualai, kurie neturi tikro profesinio pedagogo pašaukimo. Tik tikrasis pedagoginis pašaukimas auklėja vaikus ir moko juos. Jeigu pedagogas tikras, pakanka jo žvilgsnio, būvimo, kad vyktų studijų procesas. Natūralios intuicijos savybėmis vaikai jaučia kam jie yra svarbūs ir įdomūs, o kam tik paskaitai paskaityti. Norint auklėti vaikus reikia pačiam būti be nuodėmės, kitaip, vaikų akyse gaunasi kvailystė ir jie negerbia tokio melo. Mokyklų pedagogai dažniausiai nesusitvarko su mokiniais, nes neturi šios specialybės pašaukimo. Vietoje specialybės pakeitimo jie geria vaistus, gydosi depresijas, kovoja su vaikais žemindami juos. ..

… Šiandieninės mokyklos tiesiog žudo vaikus beprasmiškomis žiniomis, kišamomis į jų galvas. Ir kai tik vaikai išlaiko egzaminus, jie stengiasi viską ištrinti iš atminties. Kam tiek daug žinių ir tuo pačiu nieko nežinoti apie Svarbiausią? Kas gi tas Svarbiausias?

Mąstymas. Kalba. Veiksmas.</h3

… Svarbiausia žmogui yra tai, ką jis gali keisti, kurti, tai, kas yra jo galimybėse. O tai yra žmogaus ląstelės, elgesys, mintys. Prieš pradedant ką nors auklėti ar postringauti, reikia pradžiai išauklėti save, savo kūną, savo ląsteles. Žmogaus ląstelės paklūsta žmogaus elgesiui, mąstymui ir pačios tampa tokios, koks yra žmogus. Ląstelės registruoja viską: klaidas, gudrumus. Ir jeigu prieš žmogų sukyla jo paties ląstelės, tai jos tokį savo „karalių“ nori nuversti. Žmogus vaikšto ir spinduliuoja savo vidinį karą, kuris kyla ir išorėje. Taip pat būna ir su teigiama saviaukla. Jeigu kūno karalius – žmogus daro sąžiningus, kilnius, išmintingus poelgius tai ir jo ląstelės palaiko jį tame. Tai spinduliavimas, kuris veikia aplinkinius žmones, gyvūnus ir augalus. Štai kodėl vienus pedagogus studentai klausosi, gerbia, o kitų iš viso nepastebi.

… Per karą pedagogai ėjo kariauti ir mano mokykloje keitėsi mokytojai. Vaikai nespėdavo adaptuotis prie naujų mokytojų, bet vieną – jie ypatingai žemino. Vos tik jis įeidavo – klasė pradėdavo triukšmauti, nors tas mokytojas neturėjo išorėje jokių trūkumų. Jo kantrybė baigėsi ir jis išėjo. Jo vietą užėmė paprastas , nežymus žmogutis. Tačiau kas tada įvyko? Vaikai jo klausė užgniaužę kvapą, mokėsi ir gerbė jo dėstymą. Štai taip vaikai parodo ko vertas pedagogas.

… Tai, ką žmogus sukūrė savo viduje: saviaukla, meditacija, minčių švara – tai atsispindi jo ląstelėse, persmelkia jį, harmonizuoja sveikatą, ir tik tada išeina, kad įtakotų išorę. Jeigu jūs nežinote šito įstatymo, jūs niekada nepasieksite tikro rezultato. Jeigu jūs neturite ryšio su savo ląstelėmis, jos jūsų neklauso, o tai reiškia jūs nevaldote savo emocijų, sveikatos, pykčio, persivalgymo ir t.t. Ir atvirkščiai, kai išauklėjote savo organizmą jis jums paklūsta: kai būna bloga nuotaika – tereikia truputį koncentracijos ir organizmas jums paklūsta – gražina ramybę ir šviesą. O ne taip, kaip pas daugumą: viduje viena, o išorėje visai kas kita.

… Kokiu žmogus parodo save išorėje – toks jis turi būti ir viduje. Tame yra pedagoginė jėga. Tai tikra asmenybės jėga. Kitaip… žmogus kalba, auklėja, o visas jo vidus šaukia: „ Ne, ne ,ne, tai melas“.

Mokytojų tipai

… Yra trys pedagogų tipai: tie, kurie reikalauja iš savo mokinių laikytis taisyklių, bet patys rodo, kad jų nesilaiko;
… tie, kurie iš tikro duoda meilės ir garbės pavyzdžius, tačiau tik tam, kad išsaugotų savo prestižą, ir slapčia leidžia sau daug ką;
ir trečias pedagogų tipas, tai tikrieji mokytojai, kurie nesidvejina. Jie sako, tai, ką daro.

… Mano didžiausias mokytojas yra Saulė. Kad sušildyti kitą – reikia pačiam būti šiltu. Kad kažką apšviesti – pats turi būti šviesa, o kad išgydyti – pačiam reikia trykšti sveikata. Normalu, kad mokiniai neklauso ir negerbia mokytojų. Tikras mokytojas turi turėti tas savybes, kurias nori matyti mokiniuose. Iš jo turi trykšti jėga, kuriai neįmanoma priešintis.

Tikras muzikantas ar poetas ir kitus įkvėpia šiems talentams. Drąsus generolas įkvėpia kareivius kautis. Įsivaizduokite bailį, kuris drebančiu balsu šaukia: „pirmyn į mūšį“. Taip kad jaunimas elgiasi taip, kaip juos veda pedagogų vidus. O pedagogai mokosi, tobulinasi, rašo knygas, bet nieko nesugeba patys padaryti… net su savo organizmu. Kai žmogus yra pats elgesio, išvaizdos modelis, kam reikalingi tūkstančiai knygų apie auklėjimą? Tapkit norimo rezultato modeliais – pavyzdžiais ir vaikai jūsų klausys be žodžių.

… Jeigu mokytojai, profesoriai yra pavargę po darbų, tai tik todėl, kad jie samdiniai, užsidirbantys pinigus, o ne tikri pedagogai. Jiems visai neįdomūs vaikų gyvenimai ir asmenybės, jiems įdomu tik greičiau baigti darbą ir eiti namo. Vaikai, baigę mokyklas, net nepamena savo mokytojų, nes jie nieko neįdėjo į jų širdis.

Metodai vedantys į jėgą

… Yra metodai, kurie būtini darbui su vaikais. Kad nepavargti išlaikykite ramybę, kantrybę ir būkite labiau dėmesingi. Kada pedagogas myli vaikus – jis nepavargsta, nes neišsieikvoja nervų sistemos. Meilė vaikams apsaugo nuo bet kokio nuovargio. Barti vaikus, kad pats nesugebate jų pakeisti – yra absurdas. Reikia savyje turėti tobulumo, norint pakeisti vaikus. Reikia turėti pašaukimą. Kai kurie pašaukti dirbti mėsininkais, o dirba mokytojais. Kokiuose universitetuose moko pedagogus mylėti vaikus? Tai – svarbiausia, o visa kita – po to.

… Politikoje visur kalba, kad reikia keisti tą, aną, bet jeigu kalbėtojai neturi savyje galios nieko pakeisti tai viskas tampa juokais, grotesku. Išsilavinimas yra gerai, bet jo nepakanka. Tik meilė, pašaukimas ir tikėjimas yra ta jėga, kuri padės auklėti, mokyti, lavinti vaikus. Todėl studijuoti yra maža; reikia tobulėti pačiam. Baigę filosofijos studijas jaunuoliai turi visišką dezorientaciją nuo tų išmoktų filosofinių sistemų. Jiems suteikia visų laikų, visų šalių žmogiškąsias išsukas ir išmones, kurios yra tik ribotas kieno tai intelektas . Ir visa ta filosofija klaidina jaunimą ir užmuša tikėjimą. Lieka sausas ir šaltas intelektas, kuris kritikuoja, diskutuoja, reiškia nuomones, bet nesugeba susitvarkyti savo šiukšlyno, chaotiško vidaus. Reikia žinoti, kad jeigu ir toliau studentai bus taip mokomi , tai pagimdys anarchijos ir savižudžių bangas.

… Tikra filosofija yra ta, kurią duoda gyvenimas, tikėjimas ir meilė. Jeigu laikysitės jos, tada nenuskęsite proto išsukų lavinoje. … Maitinkitės gyvenimu, o ne knygomis. Aš neskaitau jokių knygų, neturiu tam laiko, bet aš skaitau gyvenimą – gyvąją Gamtą, aš puikiai skaitau jūsų veidus ir jūsų širdis. O ypatingai aš skaitau Saulę. Tai ji man pasako daugybę dalykų. Ieškokite dvasios maisto, kurio gavę tapsite pilni gyvybės.

Michaelis Aivanchovas – pedagogas, filosofas, mokytojas

© www.sveikata.info