Psichologija. Bandymas įteisinti dar vieną tikėjimą

1980 – 90 – metais daugelis dvasingumo tarpininkų, „naujojo amžiaus“ šalininkų, labai gerai suprato, kad Lietuva, kaip ir daugelis posovietinių žemės plotų, yra didelis jų rinkos rezervas. Ir kad žmonės, nusiėmę sovietų uždangą, patyrę informacinį badą, pasaulį pamatė kitokį, ir jiems būtina duoti tą „naują“ peną, naują informaciją.

Nesvarbu, koks intelektas ar išsilavinimas, netgi ligoti ir sukaustyti liguistų priklausomybių – visi buvo priimti kaip visuomenės šviesuliai ir gurai, žinių šaltiniai. Lietuviai lenkėsi ir vis dar lenkiasi į kojas kiekvienam „išminčiui iš anapus”. Idealizuoti viską, kas iš vakarų, tapo mada. Čia niekas nežiūrėjo ir dabar nežiūri, kas kalba. Svarbu, kad kalba.

Ir ko tik Lietuvoje nėra! Na, kaip ir Rusijoje ar kitose „išsivadavusiose“ valstybėse: „Miltono Eriksono mokslas, pasaulio guru, Karlo Rodžerso ranka“… nepamenu, tik kairė ar dešinė…
Visi šie seminarai ir treningai – puikūs, stabilūs ir lengvi verslai. Juos sukūrę žmonės – šaunuoliai, tikras gyvenimo menas. Netradicinės medicinos mokykla jau po 2 metų duoda puikų naują butą net ir dabartinės Lietuvos krizinėmis sąlygomis. Štai kiek žmonės gali pakloti pinigų už… madą.

Tarp vakarietiškų pionierių, tiriančių dvasingumo rinką, psichoterapinių paslaugų marketingą, buvo ir S. Grof, čekų psichiatras, vienas iš transpersonalinės psichologijos įkūrėjų.
Transpsichologijos asociacija ATP buvo įkurta 1971 metais. Jos organizatorių tarpe buvo daug humanistinės psichologijos narių. Visi jie matė, kad jiems trūksta tokios psichologijos, kuri tirtų dvasinius reiškinius, kuriuose identiškumo jausmas lietųsi ne žmoguje, asmenybėje, o apimtų platesnę erdvę: žmoniją, kosmosą, aplinką. Bihevirionistinė psichologijos teorija – pirmoji kryptis, psichoanalitinė – antroji, humanistinė – trečioji patiria teorinių žinių trūkumą, praktinių eksperimentų, tiriančių dvasingumą ir sąmonę, trūkumą. Atlikti tokį vaidmenį – užpildyti tą trūkumo vakuumą pretenduoja transpersonalinė psichologija, kuri ėmė vadinti save ketvirtąja psichologijos kryptimi. Bet kadangi transpersonalinių psichologų teorijos prieštarauja viena kitai, kol kas nėra susiformavęs vieningas konceptualus transpersonalinis supratimas apie tai, o kaipgi vyksta tas dvasinis tobulėjimas. Transpersonalinės psichologijos užkulisiuose vyksta pastovus susiskaidymas, nuomonių nesutapimas, kova dėl konkurencijos. Tokia šio dalyko esmė nekelia pasitikėjimo tuo mokslu – transpersonaline psichologija. Žmonės ten riejasi dėl įtakos zonų, konkurencijos ir t.t Tai ką jie gali duoti kitiems?

Kai transpersoliniai psichologai 1990 metais pateikė prašymą Amerikos psichologų asociacijai (APA), kad būtų įkurtas formalus transpersonalinis psichologijos skyrius, prašymas buvo atmestas dėl transpesonalinės psichologijos nemokslinio statuso. Tai ne mokslas. Antras jų bandymas taip pat buvo atmestas dėl kritikos iš humanistinių psichologų, tokių kaip Pollo Mei, pusės. Jis sukritikavo transpsichologus dėl jų bandymo peršokti per žmogaus tamsiąją pusę, iškeliant transcendentinius išgyvenimus, bet ignoruojant kančią, kaltės jausmą, pavydą. Albertas Elis nusistebėjo transpersonalinių psichologų iracionaliu tikėjimu dievais, dogmomis ir noru užimti mokslo opoziciją.

(Žodžiu, ši rinka – religijos alternatyva, vis dar laisva nuo monopolio)

Pagal J. Molčanov parengė Ramybė
Redagavo Jelena

Uppsatsen, avhandling, essee, referat https://uppsats.eu/