Templierių Ordinas

Rusijos Dūmos nepriklausomo deputato, Tarptautinės Slavų Mokslo Akademijos akademiko, filmų autoriaus ir režisieriaus A. Nevzorovo lekcijos ištrauka iš dokumentinio filmo „Mokyklinis periodas“

Antikinio pasaulio kultūra tebesivystytų iki šiol, jei jos idealai būtų išlikę kaip prioritetas žmonijos evoliucijos istorijoje. Deja, nuo pirmo mūsų eros amžiaus žmonijai ateina siaubingas, juodas periodas – prasideda krikščionybė. Nežiūrint į tai, kad jos atsiradimas yra labai įtartinas, labai kvailas, labai juokingas, yra akivaizdu, kad tai 100% mitas. Krikščioniški stereotipai, įaugę į žmonių sąmonę, yra tokie stiprūs, kad neleidžia matyti pačių elementariausių tiesų. Tų laikų Judėjoje kas antras žmogus buvo vadinamas „dievo sūnumi”, ir scenoje, kai pas Pilotą atvedė tris nusikaltėlius, ir žmonės šaukė „paleisk dievo sūnų”, tai nėra joks išskirtinis kreipinys.

Judėja pagal savo pasipriešinimų mąstą tuo metu buvo fenomenali šalis. Ir Roma turėjo laikyti joje 4 karių legionus, kad pastoviai slopinti jų maištus, kurie kildavo iš laukinio fanatiško judėjų religingumo. Tačiau Romai nebuvo naudinga malšinti judėjų pilietinį karą. Buvo aišku, kad visą šią visuomenę, pastoviai konfliktuojančią su visais, kovojančią su pačia savimi, reikėjo sutriuškinti vienu smūgiu. Ir kad tai pasiekt, reikėjo sunaikinti jų religinį pagrindą – judaizmą, kuris darė juos stipriais.

Tam tikslui imperatorius Titas nusiuntė į Jaruzalę (Jaruzalem) 14 legionų. Jozefas Flavijus puikiai aprašė, kaip žiauriai buvo paimtas Jaruzalimas (rekomenduojama perskaityti). Globalinė valdžia jokių būdu nenorėjo sunaikinti jų tikėjimo jėgos, todėl būtina buvo sukurti naują religiją. Jie modernizavimo judaizmą, pavertę jį į krikščionybę, ypatingai nekreipdami dėmesio į detales ir logines išvadas. Dabar krikščionybės dėka globalinė valdžia, vietinė valdžia lengvai valdo žmones per krikščionybės filosofiją.

Krikščionybė gilina evoliucinį fašizmą

Ankstyvojoje krikščionybės epochoje, kai mąstyti buvo draudžiama, kai jausti buvo galima tik tai, ką leidžia bažnyčia, antikinis pasaulis buvo visiškai sunaikintas. Galite būti tikri, kad komjaunuoliai, naikinantys cerkves ir bažnyčias, tai tik vaikučiai, palyginus su tais darbais, kai krikščionys naikino antikinį pasaulį: rankraščiai, paminklai, menas buvo naikinami tik todėl, kad prieštaravo krikščioniškai doktrinai.
Serapio šventyklos, turėjusios kilometro diametrą raižinių sienų, buvo sugriautos; buvo uždrausta skaityti Homerą, nes jis rašė apie savo dievus. Už nekaltą vainikėlį, pakabintą ant jūsų durų, jus galėjo sumušti, nuvežti pas vyskupą, o namą sudeginti vien todėl, kad vainikėlis yra judėjų atributika. Visuomenė buvo visiškai pavergta krikščionybės. Jie sunaikino Aleksandrijos biblioteką ir 95% joje buvusių antikinių autorių kūrinių.

Geriausia žmonijos dalis, Europa, pavergta krikščionybės. Būtent Europa galėjo paveldėti antikinę kultūrą, ir būtent jinai patenka po hidrauliniu krikščionybės presu. Europoje per 3 šimtus metų buvo sudeginta nuo 45 iki 400 tūkst. žmonių už raganavimą. Bet esmė ne aukose, o vykdytojuose, kurių žiaurumas buvo neapsakomas. Štai vienas iš epizodų, kai apkaltintai ryšiais su velniu deginamai 8 mėnesių nėštumo moteriai nuo ugnies karščio sprogsta pilvas ir iškrenta kūdikis. Vietinis kapitulas (dvasininkas), tuoj pat pasitaręs su kitais, nusprendė, kad iš velnio apsėstosios negali gimti doras krikščionis, ir įmetė vaiką už kojytės atgal laužan.

Kada mes kalbam apie aukas, istorija netenka prasmės, nes kalbėti reikia apie budelius. Visi tie, kurie pasirašė po sudeginimo ir kankinimo nuosprendžiais, laikė save labai tikinčiais. Jie buvo absoliučioj santarvėj su savo „dvasine” doktrina, kurios jie laikėsi, ir su ta bažnyčia, kuri tą doktriną skelbė. Jie degino viską, kas buvo „kaltas” raganavime: arklius, kates, šunis, kiaules, viską, kas gyva.
Krikščionybė tokiu viešpatavimo būdu, atkirto žmonėms galimybę mąstyti. Ir šiame apsnūdusios sąmonės amžiuje įvyksta stebuklas. O jis ir turėjo įvykti, nes žmonija nėra tokia beviltiška, kaip apie save galvoja.

Šventyklos ordinas – templieriai

Tą stebuklą turėjo įvykdyt intelektualūs žmonės, kurie nuplėštų krikščionišką skraistę. 12 amžiuje Hugo de Payenas Jaruzalėje įkūrė ordiną, kuris tariamai turėjo ginti piligrimus. Įdomiausia, kad ordino įstatuose apie šią funkciją niekur nėra užsiminta. Bet tiksliai žinoma, kad ordinui atiteko Salamono arklidės, kuriose buvo paslėpti pagrindiniai judaizmo rankraščiai, dokumentai ir lobiai. Taip gimė Templierių(templ – šventykla) ordinas arba Salamono šventyklos ordinas. Štai kas yra Templieriai.

Tai pirmas riterių ordinas, kurio pavadinime nėra krikščioniškos simbolikos.

Maža to jo pavadinime minima kita religija. Tai grynai judėjiška šventenybė. Čia susieina Rytų išmintis, kabala.
Jie tapo stipri, galinga dvasinė žinių ir intelektualų opozicija krikščionybei. Paskutinieji 6 templierių ordino magistrai iš krikščioniškų pozicijų buvo vadinami ne tik eretikais, o ir pabaisomis.

14 amžiaus pradžioje krikščionybė pradėjo procesą prieš templierius. Kada prieš magistrą Žaką de Mole ir jo svitą popiežius Klemensas V – tasis ir karalius Filipas Gražusis užvedė baudžiamąją bylą, pagrindinis kaltinimas be visų kitų buvo, kad naujokams, įšventinantiems į ordiną, būdavo liepta spjauti į kryžių, ką tie ir pripažino, nes jų pasaulio suvokimas yra visiškai kitoks. Nors su templieriais krikščionys siaubingai susidorojo, žmonija gavo laisvės nuo krikščioniškos vergovės impulsą. Templierių idėjos sėklos pateko į palankią dirvą: žmonės pradėjo mąstyti ir pamatė, kad jie nėra pasmerkti krikščionybei, kad galima gyventi ir kitaip.

Kabala neišmanėlių rankose

Europoje prasideda slapti dvasiniai templierių judėjimai.
Templierių ordino esmė – valios laisvė.
Templierių kovoje su krikščionybe gimsta Atgimimo epocha – išsivadavimo iš krikščioniškų idealų epocha visoje Europoje. Žmogus, kuris priklausė šventajam templierių ordinui, turėjo ryšį su vidine žmogaus laisve.
Templierus yra laisvamanis, sukaupęs savyje didžiules žinias, kurios jam padeda matyti tiesą apie religiją ir istoriją.

Templierių ordino slaptą egzistavimą įrodo de Pliuvinelio knyga „Patarimai karaliui“, kurią užrašė jo tarnas, pasivadinęs Rene de Menu, o skliausteliuose pasirašęs Šarnize.

Kas tas „Šarnize“?
Prisiminkime Senos viduryje esančią Zuikio salą, kurioje vyko templierių sudeginimai, pamatysime, kad kartu su Templierių Ordino didžiuoju magistru Žaku de Mole buvo sudegintas ordino ideologas de Šarni. Ir jo pasekėjai (ir šiandien )visada vadina save „Šarnize“…

Kadangi Prancūzija buvo pakankamai intelektuali ir laisva šalis, todėl joje jau buvo galima švelniai užsiminti apie savo priklausomybę Templierių Ordinui. Pasirodė kabalos knygos, kur kabalistika buvo persipynusi su jojimo menu.
Templierių simbolika yra labai konkreti ir aiški, pvz. vėliava yra juodai – balta, jokių kryžių, herbų ar lyrikos – gėris ir blogis – viskas. Kitas kabalistinis templierių simbolis – Metatrono Žvaigždė – dieviškos Esaties būvimas.
(Vertėjo pastaba: pažiūrėkite kokia simbolika priskiriama jiems šiandien. Juos pažymėjo kryžiumi ant kurio jie spjovė…)

Šiandieninėje visuomenėje yra žinomas žodis „kabalistika“ „kabala“. Žmonėms tai asocijuojasi su magijos „mokslais”. Tačiau ispaniškai „kabale“ reiškia „arklys“. Ir būtent templierių jojimo meistrai būdavo vadinami „kabalistais“, (kaip arklys – arklininkas) būtent dėl jų užslaptinto mokymo – bendravimo su žirgais meno. O žmonės iš savo kvailumo, istorijos nežinojimo, elementarių žinių neturėjimo kabalos žinias priskiria ritualams, magijoms ir panašiai.

Pažiūrėkite, gerbiamieji, į šiuolaikinius kabalos mokslo „žinovus“ . Kai kurie jų nė arklio nėra matę. Ir pritaiko kabalos žinias žmonėms, kad ant jų „joti“.
(Vertėjo humoristinė pastaba: Templierių ordinas nuo žodžio templ – šventykla, nieko bendro neturi su šiuolaikiniu tamplierių ordinu, kaip kad „tamp” yra žodžio „tampyti” šaknis. O Templieriai su tampymu neturi nieko bendro.)

© paruošė Dailana pagal video paskaitą „Mokyklinis periodas“