Vėžio terapijos politika: farmacijos kartelis IV – V

Tiesa yra ta, kad vėžio mokslas nėra toks sudėtingas kaip vėžio politika, nes politikoje viskas tampa bjauru. Istorija prasideda nuo nacistinės Vokietijos.

Priešnacinė Vokietija buvo viena iš didžiausių cheminės ir farmacinės industrijos kartelių pradininkė. Atvykę į JAV jie sudarė daug sutarčių su pagrindinėmis farmacinėmis ir kitomis kompanijomis. Šie karteliai tapo labai galingi ir įtakingi medicinos srities ekonomikoje.

Dažniausiai, kai žmonės išgirsta apie vėžio mokslą, jie klausia, kodėl jų gydytojas to nežino ir nenaudoja šio metodo. Arba dar blogiau: kodėl gydytojai pataria vengti tokio gydymosi, manydami, kad tokiu būdu apsaugos pacientus? Kodėl taip vyksta?
Savo knygoje „Pasaulis be vėžio“ daktaras Griffinas dokumentaliai aprašo tiesioginį ir labai glaudų ryšį tarp Rokfelerio finansinės institucijos ir Vokietijos I.G. Farben kartelio. Rokfeleriai tapo labai įtakingi farmacijos industrijoje, bet nusprendė likti užkulisiuose. Jiems užteko, kad jų vardas buvo labai minimas naftos industrijoje. Jiems būtų buvę nenaudinga, jei juos sietų su visomis pramonės šakomis. Norėdami nuslėpti savo identitetą, nurodydavo svetimas pavardes ir Švedijos banko sąskaitas.
Kaip jie užvaldo įtakingus Amerikos medikų sluoksnius? Jie naudoja neįkainojamą mechanizmą – atleidimą nuo mokesčių sistemą, kurią patys sukūrė, kad pasiekti pelno. Tai Rokfeleriai, Karnegiai. Yra dvi priežastys, kodėl jie pasinaudojo atleidimo nuo mokesčių sistema. Pirmas buvo – pagerinti viešą įvaizdį. Visuomenė neigiamai vertino tuos, kurie turėjo per daug pinigų, nes pavydėjo. Jie pasikvietė savo atstovus ryšiams su visuomene ir surengė labdaringą akciją, aukojo pinigus ligoninėms, bibliotekoms ir pan., ir pasistengdavo, kad visuomenė apie tai sužinotų per žiniasklaidą. Jie išvystė tam tikrą stilių, kurį išvystė Fredas Geicas, dirbantis Karnegiui. Prieš tai jis dirbo Pilsboriui ir jis išvystė taip vadinamą Pilsburio formulę. Pilsburis turėjo blogą reputaciją visuomenėje ir Geicas jam pasiūlė ją pagerinti, paskelbiant, kad už kiekvieną gyventojų paaukotą dolerį labdaringoje akcijoje, tarkim ligoninės statyboje, jis paaukos irgi vieną – „viens prie vieno“. Tokiu būdu įtraukiama daug žmonių, kurie visi mano, kad veikia tavo komandoje. Jie patys surenka pinigus ir visur reklamuoja tavo vardą. Jie jaučia tau simpatiją, manydami, kad dirba su tavimi. Visi tie žmonės dirba tau už dyką, to nė nesuprasdami. Ir tu įneši tik pusė iš tų pinigų, nei būtų reikėję. Bet tavo vardas vis tiek yra pirmas, kabantis ant ligoninės durų. Tokia yra Pilsburio formulė. Rokfeleriai įvertino F. Geico strateginius sugebėjimus ir pasamdė jį.

V dalis

F.Geicas, baptistų dvasininkas, J. D. Rokfelerio biznio direktorius ir filantropinis patarėjas, buvo šios sistemos ekspertas. Ir ji vadinasi „naudingumas filantropijoje“. Kaip aukoti pinigus, kad tai neštų naudą? Ir kaip atgauti dvigubai daugiau, nei davei? Už kiekvieną dolerį yra atgaunama du doleriai ir dar gaunamas pelnas. Tai vadinama „naudingumu filantropijoje“. Kaip tai susiję su vėžio industrija?
Medicinos industrijos užkariavimas buvo pasiektas užkariaujant medicinos mokyklas. 1910 m. medicinos praktika Amerikoje buvo labai įvairi, daug puikių gydytojų, puikių gydymo įstaigų: homeopatai, alopatai…gydytojai su skirtingais požiūriais ir gydymo metodais. Buvo ir šarlatanų, kurie už porą dolerių nusipirkdavo diplomą. Visi matė, kad tą problemą ir Rokfeleriai pasiskelbė, kad ją išspręs. Jie nusamdė Abraomą Fleksnerį, kuris paskelbė, kad į med. aukštąsias medicinos mokyklas reikia įvesti griežtesnius reikalavimus ir joms skirti daugiau pinigų. Jis siūlė remti mokyklas, kurios sutinka su jų sąlygom, kurios nėra labai ypatingos (visa tai vyksta ir dabar Lietuvos mokyklose, kur ES įneša savo dalį pinigų toms mokykloms, kurios pasirašo vyktyt jų politiką: pvz. Olweus programa, spec. poreikių vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas ir kt.) Trys žmonės – broliai Fleksneriai ir F.Geicas nuvykdavo į aukšt. medicinos mokyklas ir siūlydami jų direktoriams pinigus ir iškeldami sąlygą, kad jie atsiųs žmogų, kuris prižiūrėtų, kad tie pinigai būtų išmintingai išleidžiami. Kai pora milijonų dolerių yra pasiūloma vargstančiai mokyklai ir viskas ko paprašo yra vieną jų žmogų įtraukti į direktorių tarybą, mokyklos vadovas iš karto sutinka. Beveik per naktį viskas pasikeitė. Ir dabar geriausios medicinos mokyklos Amerikoje priėmė nuo vieno iki trijų žmonių, kurie lengvai perėmė valdymą. Su tais paaukotais pinigais jie supirko geriausią mokymosi įrangą, pasamdė geriausius dėstytojus ir pasiekė aukščiausią mokymo lygį. Bet jie visą mokymosi sistemą nukreipė į vaistų pramonę. Tai ir yra „naudingumas filantropijoje“, kadangi visi gydytojai yra išmokyti paskirinėti ligoniams vaistus. Tos mokyklos, kurios nepriėmė pinigų, priešinosi, prarado gerą vardą, ir dabar apie jas nieko negirdėti. Visos pagrindinės med. mokyklos yra valdomos medicinos industrijos ir yra stebėtina, kiek mažai pinigų prireikė to pasiekti. Taigi vidutinis daktaras turi būti protingas, kad patektų į tokią mokyklą, bet jį moko tik apie vaistus; net jo žmona žino daugiau už jį apie sveiką mitybą. Jei nueisite pas gydytoją, nesvarbu, kas jums būtų, dažniausiai išeisite iš jo su vaistų receptu rankoje. Kodėl? Nes to jis yra išmokytas. Dabar yra vis daugiau jaunų daktarų, kurie mato, kad vaistai daugiau kenkia, nei padeda jų pacientams. Ir jie pradeda abejoti visa ta medicinine industrija ir maištauti.

Ruošė www.sveikata.info

Daktaras E. Grifinas