Ramybė – suvokimo šaltinis
Visapusiškas savęs stebėjimas sudėtingas procesas, kurį įgalūs atlikti visi sveikos mąstysenos žmonės. Tai lyg intuityvus įėjimas į savo vidų. Stebėdami save galime tiksliai sužinoti, ko norime, ką jaučiame, ar laimingai gyvename. Įmanoma, jog atsakymai į rūpimus klausimus yra mūmyse. Tik įsitikinimas „aš žinau“ trugdo išgirsti tuos atsakymus. Kad prabiltų intuicija būtinas nemažas laiko tarpas. Visi kažkur skuba, lekia, o kai to nedaro, dažniausiai tingi, žiūri beprasmybes per tv, po to ilsisi. Norai, išmąstymai, pagimdyti reklamos, ar nesveikų aistrų, nėra intuicija. Atvirkščiai. Jie blokuoja intuiciją. Patarimas: nereikia per daug pasikliauti intuicija, nes ji yra netikra dažniau, nei tikra. Tie, kas ją turi tikrą, yra laimingi ir turi viską, ką nori turėti. Jiems lengva gyventi, nes jie turi intuityvų planavimą, kuris, lyg piramidė auginą jų svajones iki realybės.
Ramybė – suvokimo šaltinis
Kaip atskirti tikrąjį save ar savo norą, nuo įdiegto per reklamą ar kitas informacijos priemones? Yra toks būdas atskirti save tikrąjį nuo savęs idealizuoto ar iškreipto. Tai ramybė. Žmonės galintys gyventi ramybėje visada turi save. Jie nesiblaško, yra patikimi, ištikimi, ir teisingi. Jie tiki gerumu, net tada, kai juos apgauna, ir būtent tuo tikėjimu jie didesni už linkusius meluoti ir netikėti, nei žmonėmis, nei Dievu, nei kuo kitu.
Kai kurie žmonės nenori gilintis į savo vidų, nes ten yra baisu, negera, neramu. Tuomet jie piktnaudžiauja alkoholiu, seksu ar kitomis jausmus erzinančiomis veiklomis tam, kad užsimiršti ir nebejausti tokio, nesusivokusio savęs. Dažnas, negalėdamas nuo savęs šiokio negero pabėgti per kvaišalus ar kitą jausmus blokuojančią veikla, nusižudo. Išvada: savistaba, ypač užsibūvimas joje – yra pavojinga, ji tinka ne visiems.
Per daug gilindamasis į save, žmogus įlenda į savo vidų, kaip urvą, bandydamas pasislėpti nuo išorinių problemų ir atskomybės. Išvada: kai mes neturime sąmonėje bendro visuomenės istorinio vaizdo, tuomet linkstame manyti, kad žmonija, valstybė arba kažkokia žmonių grupė neteisingai gyvena, nes neatitinka mūsų asmeninės nuomonės apie gyvenimo normą. Tai psichinis blokas, vedantis į ligą. Ateityje ji bus gydoma.
Savistaba nepadeda įsilieti į visuomenę. Žmonės bėga nuo visuomenės, kai nesugeba į ją integruotis. Išmokstant save matyti kitų akimis, galima nuveikti didelius darbus gyvenime. Kad kiti pamatytų mus – turime jiems pasirodyti. Mūsų kūryba, politika, menas, sportas, šeimyniniai santykiai, profesionalumas darbe, mums parodo, kokie esame kitų akimis. Reiškia ne tik artimi žmonės bet ir visuomenės aidas, koks jis bebūtų, rodo, kad mes esame svarbūs, kad apie mus kalba. Tuo būdu darome įtaką visuomenei, per ją – biosferai.