Kepenų valymas
Medicinos terminais ir jos prestižu naudojasi daugybė prekybininkų. Po medicinos kauke slepiasi lengvo milijardinio uždarbio gudruoliai. Ir jiems sekasi, nes kai kurie žmonės vietoje proto naudojasi TV, reklama, visokiausiais „gydymo“ būdais.
Šiandien pilnos vaistinės įvairiausių papildų ir abejotinų preparatų gražiomis etiketėmis. Žmonės klimpsta į tikėjimo idiotizmą. Gražus įpakavimas, gera reklama ir ypač didelė kaina, nesuteikia jokių garantijų kad duos tą efektą, kuris aprašytas etiketėje. Taip pat žmonės „pasikaria“ ant įvairių organizmo valymo tikėjimų. Yra tokių, kurie valo savo organizmą dešimtmečiais ir vis tiek serga, auginasi ataugas, auglius, darosi pikti ir paliegę, tačiau giriasi, kad jie valo organizmą. Ypač liūdna, kai žmonės valosi kepenis aliejumi, citrinos sultimis arba burokais. Tai toks organizmą alinantis metodas, kad jis daugiau tinka ne valymui, o patikrinimui, ar esi atsparus apsinuodijimui…
Jei žmogus norėtų iš tikro valytis, tam yra badavimas. Tačiau ir tai labai sudėtingas, bei pavojingas procesas, reikalaujantis ištvermės ir išmintingo požiūrio ir medicininės patikros. Ssuklaidinti pseudo žinovų apie savigydas, tiki, kad įmanoma išvalyti neišvalomą… O ir kam valytis, jeigu tuoj pat po valymo teršia vėl: mintimis, emocijomis ir vėl tuo pačiu nepilnaverčiu maistu? Dažnam „sveikuoliui“ organizmo valymas jau tapo gyvenimo būdu iki karsto… Kiekvienas savaip eina iš proto, sako liaudies išmintis ir sunku su ja nesutikti. Štai ką sako apie kepenų valymo būdus Aleksandras Mesnikovas, iš kartos į kartą einančios profesijos gydytojas. Jis dalyvavo raudonojo kryžiaus misijoje Afrikoje, gydė Angoloje ir Mazambike, Niujorke ir Paryžiuje; jis – JAV medicinos daktaras ir vyriausiasis Maskvos klinikinės ligoninės gydytojas šiandien. A.Mesnikovas teigia, kad yra didelė problema ir skirtumas tarp tiesiog medicinos ir įrodytos medicinos. Ne viskas esant po ženklu „medicina“ yra pagrįsta mokslu. Neįrodyta medicina virsta prekybine medicina, kuri nieko bendro nebeturi su tikrąja medicina, pagrįsta įrodymais. Kuo žmonės žudo savo kepenis? Alkoholiu, toksinais, riebiu maistu ir manymu, kad egzistuoja kepenų valymas. Kepenų valymas – žydros kumelės kliedesiai, liaudies žaidimai, sako gydytojas. Aliejai, citrinos gali iššauti akmenų judėjimą, jeigu jie yra, o tai gali sukelti pankreatitą ar cholestistitą, gali tekti operuoti. Burokėlių sultys, kitokios sultys – kažkodėl kažkam atrodo, kad jos valo kepenis. Jos gali sukelti rėmenį arba vidurių sutrikimą. O kalbėdamas apie žoles, atseit valančias kepenis, gydytojas pabrėžė, kad žolės ne tik nevalo, jos dažniausiai kenkia. Vadinamosios fitoterapijos preparatų yra begalė ir dažniausiai jie nuveda į kepenų apnuodijimą. Einant nuo kliedesių apie kepenų valymus į jas kitaip „gydančių“ papildų vartojimą, būtina pasakyti, kad hepatoprotektoriai neegzistuoja. Vartojant papildus ir visus preparatus, reikia žinoti, kad jie ne tik nepadeda, bet gali labai pakenkti, o pašalinis poveikis gali būti siaubingas.
Medicina jau turi dirbtinę širdį, inkstą, plautį, tačiau nesukuria kepenų. Iki šiol mokslas neturi atsakymų, kaip dirba kepenys, nes jos yra sudėtingiausia biocheminė laboratorija. O ne kurie žmonės mano, kad kepenis galima išvalyti vos ne „ežiuku” kriauklei… Tai tie, kuriuos galima mulkinti, o iš to mulkinimo uždirba farmacinės kompanijos ir nesąžiningi gydytojai. Štai iš kur atsiranda hepatoprotektoriai, kurie daugelyje šalių yra uždrausti. Kuo rizikuoja žmonės, neturintys nuovokos apie tai, ką daro su savo kepenimis? Jie gali susirgti ir net numirti nuo kepenų nepakankamumo, cirozės, susirgti chronišku hepatitu, suriebėjimu.Tam, kad tai nėra išmislas, yra milijonai įrodymų. O autoimunines ligas sukelia būtent fitoterapija. Norint sveikų kepenų, visus jų valymus, papildus ir kitus „pamąstymus“ išmeskite. Gyvenimo būdas apsprendžia sveikatos kokybę, o ne organizmo ar kepenų valymas. Ten, kur nėra logikos, nėra ir sveikatos. Nėra didesnio teršalo už žmogaus blogas ir negatyvias mintis, piktas, pagiežingas kalbas, neapykantą ir pyktį.
Ruošė Ramybė pagal TVprogramą „O glavnom”