Kaip susitvarkyti psichiką?
Kai psichika ir „vidus” išsiderinęs, tada gyvenimas, aplinkybės tampa nebevaldomos, sąmonė lyg aptemusi ir nebėra galimybės suvokti ir jausti aplinką. Aistros ir pykčiai tampa realybe, kuri veda į degradaciją. Bandant keisti maistą, vien sužinojus, kad tai kažką gero gali duoti, taip pat yra labai pavojinga ir veda į išsiderinimą. Taigi labai svarbus žingsnis yra psichikos, vidinio pasaulio harmonizavimas. Aplinkybės paklūsta vidui. O jei išorė kaltinama dėl nelaimingo vidaus, tai aplinkiniams atiduodama galimybė valdyti gyvenimą.
Papasakokite: kas, kaip tvarkosi su savimi, su savo psichika?
Čia manau, turime kalbėtis apie tai, kaip tapti florentiečiu? Taip čia psihologinis faktorius labai reikšmingas. Aš susirgau vėžiu. Radau teiginius, kad reikia keisti įprastą mitybą į mitybą be angliavandeniu. Įsisamoninau, kad kito kelio nėra ir pakeičiau mitybą nuo tos dieno, be jokių išlygų ir nuolaidų sau. Galiu paliūdyti, kad man pasisekė. Manau kad psihologinis faktorius nėra stabdis kažką keičiant savo gyvenime. Svarbu patikėti, apsispręsti ir veikti. Aišku, veikti, matant tikslą ir nedejuoti ar abejoti.
Manau, tiek daug klausimų užduoda pesimizmas…. praradimas savęs…..
Pradėti būtina nuo pradžių: kas tu esi, ir no tu nori? O tada, kai tai bus atrasta teisingai, galima ieškoti būdų, kaip tai padaryti? O jau tada, skirti laiką ir imti veikti. Štai ir visas kelias į Saulėto poeto oazę :)
Nesutinku, dėl tamstos:
Viskas sąlyginai. Ir taip ir ne. Nieko vienareikšmiška nėra; kam taip, kam kitaip.
Jeigu yra pastovus dirgiklis, tai vidus, psichika tada pagal jus turi būti derinamas pastoviai? Arba nebereaguoti į aplinką? Arba keisti aplinką? O jeigu derinimui jau nebėra energijos, žmogus jau guli…? Jeigu nebereaguoti į aplinką reiškia nebereaguoti į viską, apatija? O keisti aplinką neįmanoma, nes žmogus ten gyvena, ką jam tada daryti, jeigu aplinka yra jo butas?