Kepimo milteliai arba kiekvienas turėtų prisiimti atsakomybę pats už savo sveikatą.
Kepimo milteliai, kildikliai, purikliai XX a., daugiausiai Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, išstūmė tradicinę sodą, nes sodos skonis ir kvapas dažnai jaučiasi iškeptame gaminyje, o va chemikalais prisodrinti kėlimo milteliai yra beskoniai, bekvapiai, juslėmis neužčiuopiami. Tačiau visa juose esanti chemija neišgaruoja kepimo metu, o lieka vartotojo organizme, apie tai ant pakuotės įspėjimo nėra. Dažnas pramoninės šiltos duonos ar konditerijos gaminių mėgėjas skundžiasi skrandžio skausmais, padidėjusiu rūgštingumu, pilvo pūtimais. Ir čia kalti yra įvairūs „E“, kuriuos taip neatsakingai deda į populiariąją produkciją maisto produkcijos gamintojai, o jiems galvomis pritarimai linksi mitybos specialistai. Ypač rūgštingumą didina E 263 – kalcio acetatas (acto rūgšties kalcio druska). Konditerijos pramonėje leidžiama naudoti daug įvairių priedų, kad tik įtikti vartotojo juslėms: gražiai atrodo kepinys, viliojančio kvapo, apetitą žadinančio skonio… Ir teigiama, kad tie priedai gerina gaminio kokybę. Bet ar tikrai? Kad keičia kokybę, tai taip. Tik kodėl žmogus, pavalgęs ne kurių skanėstų, sunegaluoja? Ir griebiasi TV jau pareklamuotų savijautą „gerinančių“ vaistų? Na vienintelis akivaizdus „kokybės pagerinimas“ yra tai, kad prailgina produkto galiojimo laiką. Net metus lentynose išgulėję ne kurie sausainiai turi nepakitusią spalvą, kvapą, skonį dėl juose esančių chemikalų. Jų net sandėlių parazitai neėda. Ypač nepalankūs skrandžiams, virškinimo sistemai, smegenims yra įvairūs cheminiai (ir biologiniai) purikliai, kildikliai, gerintojai. Nes jie išpučia produktą, kepinį, pripildo jį anglies dioksido dujų arba etanolio (etilo alkoholio), kurios minkština kepinį ir žymiai sumažina jo tankį.
Nors gaminys atrodo vaizdžiai išsipūtęs, jo atrodo yra daug, tačiau žmogus prisivalgo …oro.
Todėl dažnai jaučiasi alkanas, valgo daug, o išsiskiriančios dujos žarnose sukelia nemalonius pojūčius, skausmus. Kepimo milteliai, kildikliai, purikliai XX a., daugiausiai Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, išstūmė tradicinę sodą, nes sodos skonis ir kvapas dažnai jaučiasi iškeptame gaminyje, o va chemikalais prisodrinti kėlimo milteliai yra beskoniai, bekvapiai, juslėmis neužčiuopiami. Tačiau visa juose esanti chemija neišgaruoja kepimo metu, o lieka vartotojo organizme, apie tai ant pakuotės įspėjimo nėra. Nors gamybininkai, sveikatos apsaugos tarnautojai žino tiesą apie cheminių, sintetinių dirbtinų puriklių, kildinimo medžiagų žalą žmogaus sveikatai, vis tiek higienos normų specialistai laimina jų vartojimą, nepaisydami protingų medicinos diagnostikos specialistų pastebėjimų. O laimina todėl, kad gamintojams lengviau sekasi parduoti išvaizdžią prekę, nesvarbu, kas jos sudėtyje. Be to, juk ant pakuotės parašyta sudėtis. Tačiau, deja, nedaug žmonių gaudosi, kas slypi po tais „E“ ir šalia jų esančiais skaičiukais. Ir nors Europos Sąjungoje buvo atlikta eilė tyrimų, rodančių, kad maisto „gerintojai“ kenkia žmogaus sveikatai, tačiau jų neatsisakyta. Juk ne visų organizmuose momentaliai pasireiškia nepageidautinos reakcijos…
Tačiau laikui bėgant tai ima reikštis… depresija, agresija, ligomis.
Konditerijos pramonėje yra populiariausia naudoti efektyvius cheminius tešlos kildiklius, puriklius, kepimo miltelius, į kurių sudėtį įeina aliuminio amonio sulfatas „E523”, gaunamas iš natūralaus aliuminio sulfato. Medicinos mokslui žinoma, kad būtent apsinuodijimas aliuminiu yra viena svarbiausių Alzheimerio ligos priežasčių. Jei žmogus vartoja daug pramoninio ar greito maisto, jis neišvengiamai susiduria su cheminiais priedais jame. Nes ant to pastatyta tokio maisto gamyba: greitai, pigiai, skaniai, nežiūrint į tai, kas įeina į produkto sudėtį. O visi tie cheminiai, sintetiniai priedai, keičiantys maisto gaminio struktūrą, iš savęs neturi jokios maistinės vertės, o yra tik žiupsnelis nuodų, kurie naudojami grynai technologiniais tikslais pinigų gamybai. Kai maisto priedų poveikį žmogui tyrimus atlieka nepriklausomi ekspertai, jie gauna visiškai priešingus rezultatus ( rodančius, kad įvairūs tešlų kildikliai neigiamai veikia žmogaus organizmą), nei suinteresuotų asmenų laboratorijų tyrimai. Ir aišku, kad gamintojas higienos normatyvų komisijai pateiks tuos tyrimų duomenis, kurie jam yra palankūs. Nes kepimo firma gali turėti savo kepimo miltelių receptą. Svarbu jį apsiginti. Na o komisija nustato tų nuodų leistiną dozę žmogui. Griežtai reglamentuotą dozę! Kaip kokį skiepą… Nors gamybininkai privalo parašyti, kokie ingredientai įeina į maisto produkto sudėtį, nes to reikalauja įstatymas, tačiau tas įstatymas turi ir trūkumų: ne visi ingredientai nurodomi ant pakuotės. Pvz. nors tai yra mokslinis faktas, kad aliuminis ir druskos, dedamos į puriklius, yra nuodingi, tačiau vartotojams apie tai neskelbiama. Daugumos produktų ingredientų neįmanoma perskaityti be padidinamojo stiklo… Ką daryti? Keisti gyvenimo būdą ir mitybą. Nes kiekvienas turėtų prisiimti atsakomybę pats už savo sveikatą. Maisto ir vaistų administracija jūsų neapsaugos.
Ruošė www.sveikata666.lt