Meditacija

Apie meditaciją sakoma, kad tai yra susikaupimas, atsipalaidavimas, prabudimas, nušvitimas, pakilimas virš materijos į dvasingumą…na ir daug kitokių -imų. Viena iš meditacijos traktuočių yra teigimas, kad meditacija yra anapus proto. Na o reiškiasi jinai dažniausiai religinėse, dvasinės terapijos mokyklose kaip metodas valdyti savo galias. Nors medituojančių – aibės (jei tai kokia tarkim religija), tačiau galingais tampa tie, kurie „viršūnėlėse”…
Sustosiu ties kita teiginio „valdyti galias” traktuote. Kaip iliustruojantį pvz. paimu istoriją iš vedų apie vieną didį jogą, kuris meditavo po vandeniu. jis buvo jau senas žmogus, jautėsi nusilpęs. Jo plaukai pražilo, oda susiraukšlėjo, jis vos nulaikė galvą. Ir va toks jis buvo laikomas jogu. Jis nusprendė susigražinti jėgas, jaunystę. Ir nuėjo upėn medituoti. Meditacijoj praleido tūkstančius metų, laikėsi visų meditacijos ir švento asmens prirašytų taisyklių bei principų, tačiau vieną dieną jis staiga prarado visus rezultatus, sukauptus griežtos meditacijos metu. Kaip? Ogi jis pamatė, kaip jo panosėje žuvų pora santykiauja. Vien nuo to vaizdo didį jogą apėmė geismas ir jo tūkstantmetė meditacija nutrūko akimirksniu. Jis nebegalėjo jau susikaupti ir palikęs upę, vedė 50 moterų iš karto.
Meditacija yra viena iš proto būsenų. Kol protas ramus, jo nieks nedrumsčia, tai bepigu ir medituot. O kai žmogus susiduria su realybe, tai jo protas reaguoja ir meditacija išsisklaido. Tam kartui meditacija veikia, kaip techniškas dalykas, laikinas reikalas. Išėjus iš jos, vėl grįžta buvęs stovis. O žmogui, kuris yra sąmoningas, mąstantis nereikia meditacijų.