Paveldimumas

Paveldimumas šiais laikais pateikiamas, kaip nenugalimas žmogaus „brokas”, kai eina kalba apie kokius nors trūkumus, o dažniausiai būtent tada paveldimumas ir prisimenamas. Rytų filosofija tai pavadintų karma, religija įvardintų – Aukščiausiojo bausme, kurią reikia atkentėti; mokslininkai teigia, kad tai atsinešta iš tėvų ir to pakeisti neįmanoma. O jei tėvas ar motina to neturėjo, nieko baisaus – priežastis pas kokį nors pro pro prosenelį :)

Paveldimumo idėjoje yra vienas svarbiausias momentas

Tai – neveiklumas. Kaip tai bevadintų, bet visais atvėjais įtikina žmogų, kad jis bejėgis ir kad su tuo reikia tiesiog susitaikyti.

Tuo pat metu mokslas pasiūlo išeitį – kokiais nors dirbtinais ir nepigiais būdais tą trūkumą pašalinti, užpildyti, priauginti, nupirkti, ilgai gydyti ir išgydyti ir t.t.

Įjungiam logiką

Pabandykime išgirsti šiame žodyje ne jame užpildytą informaciją, kurios daug ir kuri nuteikia tingėti, o išgirskime šio žodžio tikrąją reikšmę. Taigi – paveldimumas – paveldėjimas; kažką paveldėjai iš savo tėvų, ką tau paliko, sukūrė.

Jei aš paveldėjau namą, tai juk nereiškia, kad aš iš jo negaliu padaryti pilies? Arba tvarto. Arba parduotuvės… Žinoma, galiu. Bet niekas juk nesako, kad gyvenimas toks paprastas ir viskas sutvarkyta pagal mūsų norus. Gyvenimas yra tobulas ir mums patiems reikia augti iki jo, augti savo sąmone, kurios augimas atneša vis naujas ir naujas, plačias galimybes. O su jomis ir didesnes galimybes  – panaudoti savo paveldėjimą.

Pabandžiau, neišėjo – gyvenimas neteisingas

Koks žmogus, toks ir jo gyvenimas. Sąmonės vystymasis tai nėra žinių daugėjimas, o jų įsisavinimas, patirtis, suvokimas – augimas, brendimas. Tik tai suteikia galimybę žinioms materializuotis asmeniniame gyvenime.

Mano pasiūlymas: pamirškite sąvoką paveldimumas, nusipilkite lediniu vandeniu, o tada, kai jausite, kaip kūnas verda, kaip jame kunkuliuoja gyvybė, pradėkite mąstyti, kokios konkrečiai priežastys iššaukia vienus ar kitus trūkumus.

Saulėtas Poetas