Pratimai palaikyti būseną, sąlygojančią dantų ataugimą. V dalis

Prieš atliekant pratimą, pirmiausia jį perskaitykite, po to, pratimo veiksmą atkartokite prote ir vaizduotėje. Kai mintinai žinosite visus pratimo elementus, tik tada jį atlikite. Užsimerkite ir įsivaizduokite baltą ekraną. Tai gali būti balta lenta, baltas popieriaus lapas, viskas, kas jums patogiau. Baltas plotas. Užsimerkę – viduje atsimerkite. Tai reiškia: jūsų vokai nuleisti, tačiau akys po jais atmerktos. Žiūrėkite į viršų. Jūsų baltas ekranas, mintimis matomas ekranas taip pat pakils į viršų. Nuleiskite žvilgsnį žemyn, ir baltas ekranas nusileis žemyn. Tą patį padarykite į kairę ir į dešinę. Dabar pažiūrėkite į centrą. Ar pastebėjote – ekranas jau ne baltas.

Vidinių trukdžių trynimas

Po kiek laiko jame pamatysite pavidalus, siluetus, paveiksliukus.  Vaizduotėje paimkite į rankas kempinę ir nutrinkite viską, ką matote. Ekranas taps vėl baltu. Jame atsiras nauji vaizdai. Jūs juos vėl nutrinkite. Po 3-4 min. trynimo, karo su vaizdais ekrane, jūsų smegenys  mes į ekraną viską, kas jose yra. Šiame baltame vaizduotės ekrane vaizdai, paveikslėliai darysis vis ryškesni, įdomesni ir net panašūs į filmus. Siužetai gali pasidaryti stulbinantys. Gali kilti pagunda pažiūrėti, o kas gi bus toliau. Nedarykite to. Viską trinkite be paliovos. Jūsų užduotis, kad ekranas visada liktų baltas.

Jūsų užduotis – švarus, baltas ekranas

Kartu su pavidalais jūs ištrinate vidinį dialogą. Vaizdai baigsis, ir jų neliks. Tačiau įsijungs antras etapas. Staiga prisiminsite, kad jums būtina paskambinti draugui ar kaimynui. O gali būti, kad jums gims genialios mintys arba aplankys mūzos ir jūs rašysite eiles, o gal net poemas. Pajusite neapsakomą norą viską užrašyti, kad nepamirštumėte. Nedarykite to. Trinkite viską. Jūsų užduotis – švarus, baltas ekranas. Išmoksite pagauti ir išlaikyti baltojo ekrano būseną, tai atradimai ir poemos aplankys labai dažnai. O dabar trinkite. Ateis būsena, kai pastebėsite, kad ekranas tikrai baltas. Tik staiga pavidalai išlįs iš ekrano šonų, palikdami jį patį baltą. Trinkite ir tai. Dauguma darančių šį pratimą, užmiega. Jūsų smegenys, išsigandusios šios tylėjimo būsenos, išmes jus į sapną. Nieko baisaus. Tęskite šį pratimą ir vieną kartą jūs laimėsite – ekranas liks baltas.

Atsakymai glūdi jūmyse

Maždaug po savaitės užsiėmimų garsiai užduokite dominantį klausimą, pvz.: kur nusipirkti pigias kojines? koks rytoj bus oras? O dabar vėl valykite ekraną. Staiga, nenusakomu momentu suvoksite, kad žinote atsakymą. Tai gali būti pavidalas, žodis, garsas. Tai gali būti bet kas. Gali būti pradžioje nesuprasite, kad tai atsakymas. Svarbu, kad jūs jį girdite. Išsiųsti sielai klausimą, ir gauti atsakymą, bus vis lengviau ir lengviau. Palaipsniui išmoksite akimirksniu nupiešti baltą ekraną sąmonėje, būdami autobuse, lifte ar darbo vietoje. Po kiek laiko suprasite, kad atsakymai yra visur, jų pilna aplinkoje.

Palaimos būsena

Gyvenant taigoje erzino mašalai. Jie ne tik kandžiojosi, bet visur lindo: į nosį, ausis, akis… Savo miegamąją vietą aptvėriau marle. Rytais marlė būdavo nepermatoma, nes visa aplipusi mašalais. Po kiek laiko pastebėjau, kad mašalų sumažėjo. Pagalvojau, sezono pabaiga. Tačiau po metų, tuo pačiu sezonu, mašalai su manimi elgėsi kitaip. Patenkintas savo vidiniais pasikeitimais, nes užsiauginau du naujus dantis, ėjau pasivaikščioti. Maždaug už 70 km nuo savo namo ir aptikau aukso ieškotojus. Rimti vyrai dirbo nuo ryto iki vakaro, be degtinės ir moterų 9 ar 10 mėn. Aš gyvenau pas juos savaitę. Aukso ieškotojai nuo mašalų, taip pat kaip ir aš, naktimis gynėsi marle, o dieną jie tepė savo veidus ir rankas smala. Kartą prabudęs aptikau, kad mašalų ant mano marlės yra labai mažai, palyginus su darbininkų marlėmis. Susimąsčiau, kodėl taip yra. Vienintelis atsakymas, kurį gavau, buvo, kad tai mano būsenos pasekmė. Aš buvau ramus, pilnas meilės visai supančiai aplinkai. Visi darbininkai buvo šiek tiek suirzę. Jų brigadininkas kartą man papasakojo, kad, nežiūrint į kolektyve vyraujančius gerus santykius, atsitinka taip, kad kažkas iš darbininkų ryte nesikelia iš lovos, guli, tyli, į darbą neina. Visi žino, kad tokioje situacijoje žmogaus negalima nieko klausti, nes tokioje būsenoje žmogus geriausiu atveju gali skelti antausį, o blogiausiu – griebtis kirvio. Tai – krizė. Uždarų kolektyvų problema. Šių darbininkų būsenų negalima pavadinti palaimingomis. Padariau eksperimentą: atsisėdau miške, pilname uodų ir mašalų, ir atsipalaidavau. Vabzdžiai į mane nereagavo. Tada, specialiai susikurdavau pykčio būseną, ir iš karto atsirasdavo vabzdžiai, kurie domėjosi mano krauju. Tai dar kartą įrodė man, kaip yra svarbu sekti savo emocijas, mintis, girdėti savo sielą.

Kūnų kaita per vieną gyvenimą

Žmogaus kūno ląstelės pastoviai miršta. Per kelis metus visos ląstelės visiškai pasikeičia, o tai reiškia, kad mūsų kūnas jau ne mūsų… Tai ne tas kūnas, su kuriuo gimėme, ne tas, su kuriuo ėjome į mokyklą, ir ne tas, su kuriuo kūrėme šeimą. Visą tai darė kitas mūsų kūnas ir jis jau miręs. Vis ta pati mūsų yra tik siela. Reiškia, siela yra svarbesnė, išmintingesnė, ir būtent ji duoda mums teisingus atsakymus. Sielos problema tame, kad ji kalba su mumis pašnibždomis, per pasąmonę, per intuiciją, o mes jau taip įpratome tikėti logika, tuo, ką matome, girdime ir čiupinėjame, kad silpnas balselis iš mūsų pačių gilumos mums atrodo kaip kliedesys. Siela žino būtiną mums informaciją ir per intuiciją perduoda į pasąmonę, kuri bando prisibelsti iki mūsų sąmonės. O mes sąmoningai filtruojame viską logikos tinklu… Ir visam gyvenimui vadovauja logika. Galbūt todėl mes tokie nelaimingi?

Logika – smulkus tironas

Logika – smulkus tironas, uzurpavęs valdžią, įvedė griežčiausią cenzūrą ir vienareikšmiškai skelbia įsakymus mūsų viduje: reikia taip, anaip, aš žinau!!!  Metus būdamas taigoje aš nei su niekuo nekalbėjau. Tai nebuvo problema, nes mėgdavau tylėti. Vėliau pastebėjau, kad įgaudavau keistą būseną, neaiškų sąstingį. Labai dažnai rytais, po darbų, aš atsisėsdavau ant nugriuvusios pušies ir taip galėdavau sėdėti valandų valandas, žiūrėdamas į vieną tašką. Šioje būsenoje aš neturėjau savo galvoje jokių minčių, žodžių ir vaizdų. Štai tada pirmą kartą iš tikrųjų išgirdau, kaip dirba širdis, kaip girgžda raumenys, kaip veikia skrandis, girdėjau net kaip venomis teka kraujas. O svarbiausia, toje būsenoje išmokau išgirsti savo norus. Išmokau užduoti klausimus ir toje tyloje rasti atsakymus. Šiai mano būsenai, kurioje aš girdėjau savo vidinį pasaulį, netrukdė nei medžių traškesys, nei lapų šlamesys, nei paukščių garsai. Tapo aišku, kad išgirsti pačius save mums trukdo ne išorinis triukšmas, o pastovus vidinis plepėjimas su savimi. © www.sveikata666.lt