Teosofinė istorijos samprata

Žmonijos evoliucija yra fizine ir dvasinė – intelektualinė. Jos sąlygojamos skirtingo tobulumo dvasinių būtybių. Evoliucija vyksta kaip Monados (nekintamo dvasinio vieneto) įsikūnijimo skirtingo materialumo laipsnio būties planuose procesas. Evoliucijos impulsas pereina per septynis planus ir septynias karalijas. Žemiau žmogaus – trys karalijos objektyvioje srityje (mineralai, augalai, gyvūnai) ir trys subjektyvioje (elementalų karalystės). Mineralų karalystė yra posūkio taškas „monadinės substancijos“ tobulėjimo procese. Taigi yra trys elementalų lygiai, mineralų karalija ir trys objektyvios fizinės gamtos lygiai – septynios evoliucijos grandys. Organinių formų evoliucijai reikalinga fizinė terpė kuriama planetose. Kiekviena planeta yra septynių globusų, egzistuojančių skirtinguose būties planuose, sistema. Evoliucija ir vyksta šiuose globusuose. Jos tikslas – sukurti individualybę, pajėgią suvokti pasaulį kaip Absoliuto pasireiškimą ir taip performuoti materiją į jos pirminį elementą – dvasią.
Teosofija akcentuoja, kad visuose būties lygmenyse evoliucijos procesą apsprendžia sąmoningos būtybės. Žemiausios iš jų vadinamos elementalais. Jie yra keturių ezoterinių elementų kvintescencijos – stichinės dvasios. Tai astralinės formos, disponuojančios rudimentiniu protu. Jos gali susikurti ir apčiuopiamesnius kūnus, pav. žmonių atvaizdus. Ryšys tarp elementalų ir elementų pasireiškia kaip fiziniai fenomenai (jėgos). Kiekviena iš tų jėgų turi priešakyje sąmoningą būtybę (dhianį), kurios emanacija ir yra visas elementalų kompleksas. Veikiami dhianių elementalai organizuojasi į didesnes gyvybines bangas – sudaro Kosminės valios agregatus, pav. planetas su joms vadovaujančiomis planetinėmis dvasiomis. Elementalai veikia mus per mumyse dominuojančios atitinkamos grupės elementus.
Kitaip žmonių gyvenime dalyvauja dieviškąjį lygmenį pasiekusios buvusios žmogiškosios monados. Visos aukštesnės už žmogų dvasios arba dvasiniai protai (dhianiai), perėjusios žmogiškąją evoliucijos fazę, įgavo teisę vadovauti, kontroliuoti ir įdvasinti Kosmoso procesus. Jos sudaro Dvasinių Būtybių hierarchiją, per kurią pasireiškia Pasaulinis Protas. Kaip bekūnės dvasios dhian koganai tampa planetinėmis dvasiomis, o apsigaubę matomu kūnu ir nusileidę į Žemę reiškiasi kaip dvasiniai valdovai, mokytojai. Ankstesnius žmonijos raidos etapus praėjusios būtybės mums taip pat „dievai”. Tokiomis laikytini pitriai – Mėnulinės dievybės – žmonijos gimdytojai, sukūrę fizinį žmogų. Vidinio žmogaus, mąstančio ir sąmoningo, kūrėjai yra agnišvatai. Dar prieš tai kai kuriuose iš antrosios rasės kilusiuose žmonėse įsikūnijo „Išminties Sūnūs“. Jie krijašakti galia sukūrė „Valios ir Jogos sūnus“, arhatų ir mahatmų protėvius, tapusius sėkla būsimiems žmonijos gelbėtojams. Jiems vadovaujant šie mažiau už juos dieviški žmonės tapo žmonijos mokytojais, valdovais, priklausiusiais „dieviškoms dinastijoms“.
Adeptai (pasiekusieji pašventimo stadiją – tokiais yra ir E. Blavatskajos mokytojai – mahatmos) sugeba skraidyti, pasidaryti nematomais, pereiti per materialias kliūtis, būti keliose vietose vienu metu, pasirinkti norimą pavidalą. Tobuliausi iš jų budistų vadinami arhatais – laisvais nuo pakartotinio gimimo. Aukštieji adeptai virto centrais, spinduliuojančiais į pasaulį ir projektuojančiais (bei kartais materializuojančiais) formas, kurias jų vaizduotė sukūrė nematomame pasaulyje iš inertinės kosminės materijos. Adeptai dar gyvi būdami gali pasirinkti asmenį, į kurį inkarnuosis. Adeptai nemirtingi, tačiau jiems retai pavyksta pratęsti gyvenimą ilgiau nei 240 metų. Kai kurie adeptai įgyja teisę atsisakyti nirvanos ir dirbti žemėje dėl žmonijos (nirmanakajos atvejis). Adeptas tai padaryti gali sutankindamas savo astralinį kūną iki fizinio matomumo ir atnaujindamas savo ankstesnę asmenybę arba pasinaudojęs nauju fiziniu kūnu (kūdikio, suaugusio žmogaus ar įeidamas į paliktą apvalkalą). Taip pasiekiamas vadinamasis „neperraukiamas“ egzistavimas. Tobulas ir savarankiškai nirvanos atsisakęs pašvęstasis įgauna teisę sugrįžti kiekvieną kartą kai jam to reikia (dharmakaja atvejis).
Aukščiausia žmogiškosios ir dieviškosios monadų sąveikos forma yra vadinamasis avataro atvejis – dievybės įsikūnijimas į iliuzinę individualybės (neturėjusios ankstesnių įsikūnijimų) formą. Tai religijų kūrėjai, istoriniai veikėjai, apskritai genialūs žmonės. Jie yra tobuli savo dieviškų prototipų atspindžiai. Tai pastovi teofanija – tikro, nors ir laikino asmeninės dievybės, Aukštojo Aš, susiliejimo su žmogumi – pavyzdys. Išimtiniais teofanijos atvejais individo asmeninis Dievas padaro iš jo pastovią „Dievo šventyklą“. Po fizinės mirties (perėjimo) jo astraliniai principai lieka žemiškoje sferoje ir vienu metu gali turi kelias asmenybes.
Žmogus nėra vientisa, neskaidoma būtybė. Teosofijoje išskiriami septyni žmogaus principai, grupuojami į žemuosius ir aukštuosius. Tam tikromis aplinkybmis atskiri jo kūnai (principai, apvalkalai) – visų pirma astralinis kūnas (linga šarira) ir norų kūnas (kama – rupa) – mums (Žemėje gyvenantiems žmonėms) reiškiasi kaip atskiros būtybės, žmonės. Po fizinės mirties aukštieji žmogaus principai po kurio laiko pakyla į dvasiškai aukštesnį pasaulį, o žemieji principai – astralinis ir norų kūnai – lieka Kama-lokoje. Šie kūnai pasmerkti sunaikinimui (jie – fantomai), tačiau kol jie galutinai nesunykę ir kol išlikęs jų ryšys su aukštesniuose planuose egzistuojančiu Aukštesniuoju Ego, arba jei tokie kūnai gauna impulsą iš Žemėje esančių, jie gali reikštis kaip „normalūs” žmonės, tarsi turintys aukštesniuosius principus. Jie tampa elementarijomis – būtybėmis su iš dalies išlaikyta atmintimi, ūkanotu tapatybės jausmu ir grubiausiais instinktais bei begaliniu potraukiu žemiškos aistros objektams. Elementarijos gyvųjų gali būti matomas gyvųjų kaip vaiduokliai. Kai kurie iš jų tampa vampyrais. Tai ypač gręsia savižudžiams. Jie tampa „klajūnais” Žemėje, o galiausiai išmetami iš Žemės auros į „aštuntąją sferą” (arba Aviči – subjektyvią dvasinių kančių sferą) ir gyvenimą baigia pilnu sunaikinimu. Į Aviči patenka tik išimtinės asmenybės, sąmoningai siekusios blogio. Tokie asmenys dar gyvi būdami miršta dvasiškai. Juos galima atpažinti iš švelnių jausmų išnykimo. Sąmoningai blogiui pasišventę juodieji magai gali ilgus šimtmečius išvengti sunaikinimo, nors jie vis tiek žūsta.
Be to, žmogus pajėgus mintimis (krijašakti galia) kurti gyvas, protingas būtybes, elementalus. Tos formos gali būti haliucinacijos arba tapti konkrečiomis būtybėmis (ir žmonėmis). Tai priklauso nuo jas sukūrusiojo valios stiprumo. Mintis toliau egzistuoja kaip protu pagimdyta būtybė (elementalas), proporcingai pradiniam impulsui, pagimdžiusiam ją. Vienas iš krijašakti galios pasireiškimų yra sugebėjimas kurti iliuzinius atvaizdus arba Majavi-rupa (minties kūnus). Tai nematerialios iliuzinės kopijos, eteriniai fantomai, paveiksliukai.