Urinoterapija – gydymas šlapimu

Netradicinės medicinos šviesuliai savo pacientams dažnai patarti užsiiminėti urinoterapija. Šio metodo šalininkai tikina, kad jis leidžia atsikratyti gripo, psoriazės ir net vėžio, o svarbiausia – šlapimas yra visiškai nemokamas. Liaudies medicinos žinovai rekomenduoja naudoti šlapimą išoriškai (tepti ant odos, žaizdų), lašinti į akis ir ausis, taip pat gerti. Išsiaiškinkime kas yra šlapimas, kaip jis susidaro organizme ir iš ko susideda.

Šlapimo sudėtis ir susidarymas

Visa ką mes valgome ir geriame patenka į skrandį, žarnyną, ten suvirškinama, suskaidoma, o tada virškinimo produktai patenka į kraują ir limfą, kurių dėka išnešiojami visame organizme maistinių medžiagų forma. Aminorūgštys, riebalų rūgštys, gliukozė ir angliavandeniai toliau skaidomi. Šių procesų metu, kaip įprasta sakyti liaudyje, susidaro daug šlakų. Skilimo produktus valo kepenys ir inkstai. Pastarieji atskiria labiausiai nereikalingus.

Šlapimo komponentai yra:

• Devyniasdešimt procentų šlapimo sudaro vanduo.
• Karbamidas, kuris yra baltymų apdorojimo pasekmė. Virškinant baltymus organizme susidaro amonio junginys – karbamidas. Dideli šios medžiagos kiekiai yra labai toksiški ir gali paveikti centrinę nervų sistemą (CNS).
• Kreatininas yra mioglobino, raumenų baltymo komponento, suskaidymo produktas. Didelės kreatinino koncentracijos kenkia kepenims.
• Ketonai yra riebalų suskaidymo produktai. Dideliais kiekiais sukelia stiprų kūno apsinuodijimą.

• Šlapimo rūgštis. Paprastai kartu su baltymais arba kai kuriais neorganiniais junginiais į organizmą patenka nitratai ir nitritai. Šlapimo rūgštis yra šių medžiagų perdirbimo produktas. Dideli šlapimo rūgšties kiekiai taip pat yra toksiški ir sukelia sunkias ligas, pvz. podagrą.

Per šlapimo sistemą iš organizmo pašalinamos visos nereikalingos ir perteklinės medžiagos. Kaip matote, šlapime yra daug medžiagų, kurias reikia pašalinti iš organizmo, tačiau vis dėlto žmonės bando tai naudoti kaip vaistą. O dabar išsamiau apie kai kuriuos gydymo metodus.

Žaizdų ir nudegimų gydymas

Šis metodas atrodo yra labiausiai nekenksmingas. Kas gi blogo gali nutikti jei šlapimu suvilgysime žaizdą? Galų gale, jis yra su druska, – ramina patariantys „žinovai”. Beveik druskos tirpalas. Tai labai panašu į žaizdos gydymą fiziologiniu tirpalu arba hipertoniniu tirpalu.

Tačiau čia viskas yra truputį ne taip. Kadangi šlapime yra daug organinių junginių, taip pat ir bakterijų, todėl naudodami šį būdą atviroms žaizdoms gydyti, rizikuojate gauti užkrėtimą. Maža to, jei žmogus tuo metu taip pat kenčia nuo infekcinių ligų, viskas gali baigtis daug prasčiau. Galų gale, daugelis taip besigydančių žmonių jau serga – kam sveikam žmogui gydytis šlapimu? Pavyzdžiui, sergant pielonefritu šlapime tikrai bus infekcijos sukėlėjų. Jei pasireiškė šlapimo takų uždegimas ar bet kuri venerinė liga, kurios dabar nėra didelė retenybė, šlapime taip pat bus specifinė infekcija. Sergant cukriniu diabetu šlapime yra daug cukraus, o tokio „vaisto“ vartojimas žmogui žada rimtas problemas ir uždegimą, nes cukrus yra puiki terpė bakterijų vystymuisi.

Šlapimo lašinimas į ausis ir akis

Neretai vienas ar kitas liaudies gydytojas rekomenduoja lašinti šlapimą į akis, siekiant išgydyti, pavyzdžiui, alerginį konjunktyvitą. Yra užfiksuota atvejų, kai toks šlapimo naudojimas nulėmė pūlinių susidarymą akyse. Tai reiškia, kad išsivystė ūmus pūlingas konjunktyvitas ir pacientui teko gydytis nuo netinkamos terapijos pasekmių. Oftalmologai matė ne vieną atvejį, kad net pasireiškus pūlingam uždegimui žmonės ir toliau „gydėsi“ šlapimu manydami, kad taip ir turėtų būti, ir užsidirbo ragenos opą – tiesų kelią į dalinį apakimą.

Liaudies gydytojai už vidinį šlapimo naudojimą

Tai, turbūt, labiausiai nemalonus dalykas. Inkstai iš organizmo su šlapimu pašalina visas nereikalingas ir kenksmingas medžiagas, įskaitant toksinus. Jei žmogus pradeda gerti šlapimą, jis grąžina visus toksinus atgal į save, o dar blogiau, jei asmuo serga infekcinėmis ligomis arba diabetu. Tokiu atveju, organizmui vėl tenka kovoti su šiais toksinais, nepaisant to, kad asmuo ir toliau valgo ir geria. Toksinų kiekis organizme tampa dar didesnis, o tai padidina naštą inkstams. Vėliau pradeda kentėti ir kepenys, kraujagyslės, o žmogus ir toliau vartoja šlapimą.
Padėtis yra absurdiška, tačiau gali būti paaiškinta. Dabar žmonės jaučia tam tikrą nepasitikėjimą oficialia medicina. Tuo pat metu, būdami visiškai neraštingi medicinos srityje ir neturintys pagrindinių biologijos žinių, žmonės dažnai metasi į kraštutinumus. Jie pradeda eksperimentuoti su įvairiais natūraliais vaistais, kurie a priori laikomi naudingais, įskaitant šlapimą – juk jis natūralus.

Tas, kuris pirmasis pripažino šlapimą vaistais, urinoterapiją padarė beveik kaip religiją, kuria daugelis žmonių patikėjo. Kai kuriems iš jų netgi iš tiesų palangvėja nuo tokio „gydymo“, tačiau tai galima paaiškinti placebo efektu. Kai žmogus tvirtai tiki tuo, ką jis daro, kartais jo savijauta iš teisų pagerėja.

Nepaminėjome dar vieno šlapimo komponento – gliukokortikoidų hormonų. Už jų gamybą yra atsakingi mūsų antinksčiai. Šie hormonai turi stiprų priešuždegiminį poveikį. Gydytojai-reumatologai, kardiologai, infekcinių ligų specialistai, terapeutai ir net pediatrai dažnai juos naudoja skausmo malšinimui, kai žmogus yra sunkios būklės. Suleidus šiuos hormonus žmogus gali pajusti kokius nors pasikeitimus, nors iš tikrųjų liga niekur nesitraukia. Tai yra priverstinė priemonė, o skausmas visam laikui neišnyks.

Taigi, kai kurie netradicinės metodai, kaip antai urinoterapija, pasirodo esantys tikra savižudybė.