Vėžys. Vėžio mąstymas

Vėžio susirgimo priežastis klasikinė medicina aiškina daugybėje profesionalių ir populiarių leidinių. Kaip gi vėžį paaiškina netradicinės medicinos profesionalai?

Analoginis mąstymas

Pirmiausia jie remiasi analoginiu mąstymu. Diagnozavus vėžį, visiškai nesvarbu, kokiame organe jis yra pasislėpęs, egzistuoja vienintelis principas. Yra žinoma, kad vėžys tai – vienos normalios ląstelės išsigimimas – mutacija, kuri pradeda maitintis viso organizmo resursais ir chaotiškai daugintis. Vėžinės ląstelės atsiradimas organizme rodo, kad jame įvyko globalinė problema.

Vėžio anatomija

Torvaldas Detlefsenas, vokiečių psichologas – ezoterikas teigia: „Mes turime suvokti, kad esame vienas vienetas viename didžiuliame vienete, o tai reiškia, kad kaip žmogaus organizmas, mes esame ląstelių visuma viename didžiuliame visuomenės organizme – biosferoje. Kaip žmonija susideda iš įvairiausių bendruomenių, valstybių, įstatymų, taip ir žmogaus organizmas susideda iš įvairiausių organų, ląstelių, kurios taip pat yra dalis kažkokio tai organo.

Žmonija kaip vienetas – visuma reikalauja, kad kiekvienas žmogus su savo gyvenimo būdu tarnautų visuomenės gerovei ir vystymuisi. O žmogus iš savo organų taip pat tikisi, kad jie tarnaus jam tokiu pat būdu. Organas iš ląstelių taip pat reikalauja, kad jos atliktų savo darbą, kad organas gerai dirbtų. Kiekvienas, būdamas individualus šioje grandinėje, visada yra asmeninių ir visuomeninių interesų konflikte. Kiekviena sudėtinga struktūra (žmonija, valstybė, žmogus) priklauso nuo to, kaip visos jo dalys, organai, tarnauja, paklūsta bendrai idėjai. Bet kokia sistema visada turi nedidelį kiekį savo atstovų, kurie „iškrenta” iš šios grandinės.

Egzistuoja riba, kuri leidžia tam nedideliam kiekiui egzistuoti. Tarkim valstybė gali ramiai stebėti kai kuriuos piliečius, kurie nedirba, gyvena agresyvų gyvenimo būdą, kovojantį prieš pačią valstybę. Jeigu ši grupė didėja, valstybė imasi priemonių ir ją sunaikina. Bet prieš tai valstybė jiems pasiūlo bendrų interesų darbą bendriems tikslams. Dažnai jie susitaria. Žiūrint iš valstybės pozicijų, opozicija yra priešas, kuris turi tikslą – sunaikinti seną tvarką ir įvesti savo tvarką. O jeigu mes paklausysime opozicijos atstovų, jie teigs viską atvirkščiai.
Vėžys tai nėra izoliuotas reiškinys. Vėžys tai labai apgalvotas procesas. Sirgdami visomis kitomis ligomis, mes jaučiame, kad kūnas stengiasi kovoti su liga. Nes ji trukdo jo normaliam funkcionavimui. Tačiau, kai vystosi vėžys, organizme vyksta kiti dalykai: kūnas tiesiog stebi, kaip vis daugiau jo ląstelių keičia savo elgesį ir kaip ląstelės dauginasi, sekindamos savo šeimininką – žmogaus kūną. Vėžinė ląstelė organizmui neatrodo pavojinga, nes ji neateina iš išorės kaip bakterijos, virusai ar toksinai. Vėžinė ląstelė organizmui yra ląstelė, kuri tarnavo jam ilgą laiką, ir kuri dabar pakeitė savo įsitikinimus, ir nebetarnauja organizmui, nes ji turi savo tikslus ir juos vykdo.

Vėžinė ląstelė liaujasi tarnauti organizmui ir savęs padauginimą ji padaro savo planu. Vėžinė ląstelė visiškai ignoruoja žmogaus organizmą, ji pereina į pirmąjį evoliucijos laiptelį – vienaląstę būtybę. Vėžinė ląstelė dauginasi chaotiškai, greitai, nekreipdama dėmesio į jokias morfologines ribas ir visur ji kuria savo atramos punktus – metastazes.
Vėžinių ląstelių augimas ir dauginimasis vyksta taip greitai, kad jų apsirūpinimas maisto medžiagomis per kraują tampa tik dalinis, ir tada jos nuo kvėpavimo deguonimi pereina į daug primityvesnę formą – rūgimą. Vėžinių ląstelių dauginimasis baigiasi tik tada, kai žmogus išsenka ir tuomet vėžinė ląstelė ima suprasti, kad ji žus.

Kyla klausimas, kodėl ląstelė ėmė taip elgtis? Motyvacija yra labai paprasta. Ląstelė, būdama sveika organizmo dalis, darė tą darbą, kuris skirtas jai daryti, kad žmogus išgyventų ir jaustųsi gerai. Ji buvo viena iš daugybės ląstelių, kuri dirbo dėl kito, ne dėl savęs. Bet štai kartą žmogaus organizmas neteko savo žavesio, kaip ląstelės vystymosi terpės. Vienaląstis organizmas yra laisvas ir nepriklausomas, ir gali daryti, ką tik nori. Ir jis gali išlikti nemirtingas per nesibaigiantį dauginimąsi. O būdama organizmo dalimi, ląstelė yra mirtinga ir priklausoma.

Stulbina tai, kad ląstelė prisimena savo laisvę, ir grįžta į pirminį vienaląstį būvį, kad savarankiškai užtikrintų sau nemirtingumą. Vėžinė ląstelė pavergia aplinkines ląsteles savo valiai ir negailestingai siekia laisvės. Šis ląstelės paklydimas jai tampa akivaizdus tada, kai ji ima pastebėti, kad eikvodama viską aplink savo dauginimuisi, ji artėja prie savęs sunaikinimo. Vėžinės ląstelės elgesys bus sėkmingas iki to momento, kol žmogus kaip šeimininkas gyvens. Tame ir slypi nedidelis, bet vedantis į sunkias pasekmes paklydimas, atsieit į laisvę ir nemirtingumą: iš pradžių – atsisakymas savo gyvenimo aplinkos, atsieit siekimas laisvės ir nemirtingumo, o kai tampa per vėlu, pamatoma, kad be to nebegalima gyventi.

Tiek žmogus, tiek vėžinė ląstelė – abu nori gyventi, bet kiekvienas nori gyventi pagal savo interesus ir pagal savo laisvę. Kiekvienas iš jų gali paaukoti vienas kitą dėl savų interesų. Todėl žmogus operuojamas, jam taiko chemoterapiją, jis švitinamas, daroma tai tiek, kiek tik galima, kad tik sunaikintų vėžinę ląstelę. O jeigu jos nesunaikina, tada ji sunaikina žmogų. Tai žinomas gamtos konfliktas: valgyk pats arba tave suvalgys kiti.

Žmogus mato, kokios negailestingos ir netoliaregiškos vėžinės ląstelės, bet kodėl gi žmogus nepastebi, kad jis pats lygiai toks pat. Štai kame yra onkologinių susirgimų raktas.
Pirmos dalies pabaiga.