Dvasinė ir psichinė sveikata

 Sveikatos stiprinimas šiuo metu daugeliui asmenų tampa vis didesne prioritetine vertybe, nes didėjantis skaičius įvairių susirgimų ir sveikatos sutrikimų kelia vis didesnį visuomenės susirūpinimą. Todėl tiek valstybinis sektorius, tiek kiekvienas asmuo raginamas prisidėti prie Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimo. Padėtis galėtų pradėti keistis, jei būtų suformuotos ekonominės gairės sveikos gyvensenos ugdymui: šiandien žmonės nėra ekonomiškai skatinami sveikai gyventi. Kad problema yra labai rimta, rodo ir prie keletą metų „Eurobarometro“ atliktas tyrimas, parodęs, kad lietuviai yra viena iš nesveikiausių ir labiausiai depresijos kankinamų tautų. O ką jau bekalbėti apie savižudybių, alkoholizmo, įvairių priklausomybių, nusikalstamumo ir kitas seniai neišsprendžiamas problemas. Gražių iniciatyvų yra jau daug metų, bet situacija keičiasi tik paviršutiniškai.

Vis dėl to reikia pabrėžti, kad dažniau kalbame apie fizinius sveikatos sutrikimus ar negalavimus, kurie sutrikdo žmogaus organizmo sistemų veiklą. Rečiau kalbame apie dvasinę sveikatą, o dažniausiai apie ją visai pamirštame. Tuo tarpu dvasinė sveikata yra glaudžiai susijusi su bendra žmogaus sveikata, santykiais su aplinka, vidinio pasaulio paieškomis. Šiandien ypač aktualu kalbėti apie dvasinę žmogaus sveikatą ir ne tik dėl to, kad tai mažai išnagrinėta tema, bet taip pat ir dėl to, kad mūsų laikai – tai radikalių permainų metas. Spartus technologijų vystymasis, žmonių mobilumas, nuolatinis stresas, įtemptas gyvenimo ritmas, kai tarsi niekur nebespėjame, pakeičia daugelį įprastinų, tradicinių gyvenimo sričių. Tie pokyčiai atsiliepia tiek žmogaus socialiniai raidai, tiek žmonių tarpusavio santykiams, tiek kitoms sritims. Nebemokame mąstyti, bendrauti, kas nuo seniausių laikų buvo įdiegta mumyse.

1. Dvasinė ir psichinė sveikata

1.1. Dvasinė, psichinė sveikata ir jos vaidmuo žmogaus gyvenime

Psichinė sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kurio remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte.

Dvasinė sveikata – viena didžiausių ir kartu pažeidžiamiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. Tai sudėtinė asmens sveikatos dalis, lemianti žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį, bendrauti ir išreikšti savo jausmus. Stiprios valios žmonės lengviau nei kiti įveikia stresus, produktyviau dirba ir duoda daugiau naudos visuomenei, o dvasios, psichikos ligos trukdo žmogui patirti gyvenimo pilnatvę. Dvasinė sveikata yra mūsų gyvenimo dalis. Anot E. Adaškevičienės: Šių dienų žmogui vertėtų paisyti Vydūno prisiminimo: kuo daugiau laiko žmogus skiria savo sąmonės ir dvasios galių ugdymui, tuo labiau jis geba pajusti gyvenimo turtingumą ir įvairovę, tuo labiau gali atskleisti savo asmenines galias ir pajusti gyvenimo pilnatvę. Žmogus, tenkinantis tik kūno poreikius, t.y. save tapatinantis su kūnu, galų gale pasijunta persisotinęs ir abejingas, jeigu jį lydi sėkmė, ir amžinai neramus bei nelaimingas, jei nesiseka tenkinti šių poreikių.

Šiandieną nesunku pastebėti, kad įvairiuose leidiniuose apstu pranašysčių, buvusių gyvenimų (reinkarnacijų) prisiminimų, horoskopų, astrologijos populiarinimo, spiritizmo aprašymų, taip pat mokymą kaip galima „pamatyti“ aurą, gydyti ligas,  koreguojant biololauką arba kaip atpažinti energetinius vampyrus. Visa tai yra susiję su tuo, kad žmogus prarado savo dvasingumą, savo dvasinę sveikatą ir tokios „magijos“ – tai jo pastangos atsakyti į daugelį jį kamuojančių klausimų, atrasti save. Tačiau masiškas susidomėjimas parapsichologija, mistika nėra išeitis.

Dvasinė ir psichinė sveikata – tai nėra vien psichikos ligos nebuvimas. Didžiausia valstybės problema yra ne keli procentai žmonių, kurie serga psichikos ligomis, o plačioji visuomenė, kurios dvasinė sveikata yra pažeista. Todėl dvasinė sveikata yra kiekvieno iš mūsų rūpestis. Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuva vis dar pirmauja Europoje ir pasaulyje savižudybių skaičiumi, daug mūsų piliečių kenčia nuo priklausomybės alkoholiui ir narkotikams. Todėl reikėtų jau nuo mažens ugdyti vaikų dvasinę sveikatą, ją apsaugančius įpročius.

Kodėl apskritai pradėta kalbėti apie žmogaus dvasinę sveikatą? Žmogus kaip asmenybės samprata integruoja žinias apie žmogaus fizinę sandarą, psichiką, socialinį veidą, asmenybę bei jos pažinimą, apie žmogaus sielą. Šiuolaikiniu požiūriu žmogus yra tikrovės fenomenas, kurį galima nagrinėti įvairiais aspektais, ir todėl jį tiria daugelis mokslų. Pavienio žmogaus kūno egzistavimui įvardyti paprastai vartojamas individo terminas. Tačiau žmogus nėra vien kūniškoji būtybė. Būtent todėl būtina kalbėti apie žmogaus dvasią, apie dvasinę sveikatą.

Lietuvoje tik dabar pradedama susivokti, kad dvasinė sveikata – tai viena iš svarbiausių visuomenės sveikatos problemų, ir kad šios problemos turi būti civilizuotai sprendžiamos, ne psichiatrijos įstaigose, o atviroje visuomenėje, dalyvaujant kiekvienam piliečiui. Kaip teigia E.Žilinskienė, V.Gudžinskienė, šiandieną vaikai gyvena nuolatinės įtampos, nerimo, susvetimėjimo, materialinių vertybių ir patogumų klestėjimo laikotarpiu. Vaikystės problemos gali pranešti apie visą gyvenimą truksiančius didelius socialinius ir psichologinius sunkumus.

Tad drąsiai galime teigti, kad dvasinė ir psichinė sveikata yra neatsiejama mūsų pilnavertės sveikatos dalis. Jau nuo pat mažens reikėtų vaikus mokyti netik pažinti kūną išoriškai, bet gilintis ir į vidinį pasaulį.

1.2. Dvasiniai ir psichiniai sutrikimai bei juos sukeliantys veiksniai

Psichikos ligų ir sutrikimų yra labai daug. Kiekvienam žmogui jie pasireiškia individualiai, atsiradimo priežastys – pačios įvairiausios. O be psichinės sveikatos neįmanoma nei fizinė, nei dvasinė, nei socialinė žmonių gerovė. XX amžiaus pabaigoje lietuviai išgyveno sudėtingą pereinamąjį laikotarpį, kuris sukėlė stiprią visuomenės psichikos sveikatos krizę. Ji pasireiškė save bei kitus naikinančio socialinio elgesio – savižudybių, narkotinių medžiagų vartojimo, prievartos ir smurto – paplitimu.

Anot kai kurių autorių, dvasinės sveikatos nebuvimas, dvasinės sveikatos sutrikimai gali sukelti tokius neigiamus reiškinius kaip:

• Depresiją ir nuotaikos svyravimai;
• Drovumas ir socialinis nerimas;
• Įkyrios mintys ir veiksmai;
• Ilgalaikis lėtinis nerimas;
• Potrauminio streso simptomai;
• Nesugebėjimas užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius, taip pat santuokos problemos
• Pasyvumas ir pasyvi agresija;
• Piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis;
• Nesugebėjimas kontroliuoti jausmus, pvz., liūdesio, baimės, kaltės.
• Nesugebėjimas išreikšti jausmų

Pasaulio bankas ir PSO apskaičiavo, kad trys didieji psichiniai sutrikimai – depresija, bipolinis sutrikimas ir šizofrenija sudaro 9,5 proc. Bendros ligų ir negalios naštos. Kitos ligos, pasireiškiančiomis ryškiomis psichologinėmis problemomis, yra: Alzhaimerio liga, kitos demencijos ir degeneracinės centrinės nervų sistemos ligos; alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimas bei piktnaudžiavimas jais; miego sutrikimai. Duomenys rodo, kad savižudybės labai susijusios su depresija, o nediagnozuotos ir negydytos depresijos, yra svarbus veiksnys, lemiantys tokį didelį jų skaičių.

Psichinių sveikatos problemų rizikos veiksnių skaičius didėja. Juos sudaro nedarbas ir skurdas, migracija, politinis nestabilumas, didėjanti įtampa tarp etninių ir kitokių grupuočių, didėjantis benamių skaičius, įvairių formų narkomanijos plitimas, vienatvė ir socialinių ryšių praradimas, socialinis – ekonominis nestabilumas ir neužtikrintumas.

Gydytoja psichiatrė D.Šateikienė skatina tuos, kurie jaučiasi turintys psichikos sutrikimų, nebijoti kreiptis į specialistus ir prašyti pagalbos. Specialistė primena, kad psichika gali sutrikti įvairiai. Jei ilgai kankina prasta nuotaika, nerimas ar baimė, jei pasitaiko keistų minčių, pojūčių ar veiksmų, jei sugaudus kuriam nors organui ar kitaip sunegalavus, nepavyksta nustatyti ligos, būtina kreiptis į psichiatrą.

Prasta fizinė sveikata gali kenkti psichinei sveikatai ir gerovei, o rimti psichikos sutrikimai dažnai pasireiškia sunkiomis ligomis. Gera psichine ir fizinė sveikata vienodai svarbios.

Psichikos ligos tokios pat kaip ir širdies, inkstų ar kitų organų sutrikimai. Tyrimai parodė, kad yra ir genetinės, ir biopsichosocialinės psichikos sutrikimų priežastys, bet visi gali būti sėkmingai gydomi.

1.3. Metodai ir priemonės tausojantys dvasinę ir psichinę sveikatą

Psichinė sveikata priklauso ir nuo fizinės sveikatos – sportuojantis, sveikai besimaitinantis, gerai išsimiegantis žmogus yra energingesnis ir optimistiškai nusiteikęs. Tačiau anot profesorės E.Adaškevičienės: Pasiekti geros sveikatos, stiprybės ir atsparumo gyvenimo pagundoms neįmanoma, jeigu lavinamas tik kūnas, jeigu nesutelkiamos visos ugdytinių pastangos ir dvasinės jėgos. Yra mažai gyvenimo sričių, kuriose žmogus galėtų patikrinti save, savo fizines bei dvasines jėgas. Fizinis ugdymas ir sveikatos ugdymas visada susijęs su sisteminga fizine ir dvasine saviugda, didelėmis valios pastangomis, prieštaromis, gebėjimu nugalėti pagundas, mokėjimu daug ko atsisakyti. Olimpinės filosofijos atstovas Petrarka rašė: „Gera sveikata ir pajėgumas reikalauja žinių, pastangų, darbo. Mankštindamiesi neapsiribokime savęs prievartavimu fizinėmis pastangomis. Pažvelkite giliau į save ir atskleiskite galias, kurios ugdytų protą ir sielą (Stonkus, 2000).

Dvasinė pusiausvyra – nervinis ir psichinis stabilumas – būtina ir labai svarbi geros sveikatos bei ilgaamžiškumo sąlyga. Stresus padės įveikti savitaiga esant transo būsenos, kai žmogus gali daryti poveikį visai nervų sistemai bei organizmui. Savitaigos gali mokytis visi žmonės nuo septynerių metų, išskyrus tuos, kurie serga psichikos ligomis. Savitaiga normalizuoja arterinį kraujospūdį, šalina stresą, nerimą ir depresiją, gerina miegą, gydo virškinimo trakto opas, padeda atsikratyti žalingų įpročių, stiprina vaikų imunitetą.

Daugelis žmonių šiandien nemoka ilsėtis ir atsipalaiduoti. Todėl pagrindinių ligų profilaktikai būtina kasdien 10-15min.skirti savitaigai, būtinai atpalaiduojant raumenis. Reikia gydyti ne ligos simptomus, bet priežastį. Efektyviausių vaistų turime ieškoti ne vaistinėse, bet pirmiausia savyje. Tikinčiuosius geriausiai nuramina malda. Daugelis tyrimų rodo, kad besimeldžiančio žmogaus elektroencefalogramoje  atsiranda lėtas aktyvumas, būsena, primenanti lėtą sapną. Tik dvasinė, nervinė ir fizinė vienybė padeda harmoningai vystytis asmenybei, tik tada žmogaus sveikata tampa harmoninga, o gyvenimas – puikus ir džiugus.

Norint, kad žmogaus psichinė sveikata būtų stipri, psichiatrai pataria iš anksto neišgyventi dėl galimų sunkumų, mokytis prisiimti atsakomybę, nebijoti įveikti sunkių užduočių, džiaugtis tuo, kas turima, susirasti mėgstamą veiklą, nuolat tobulinti save.

Kaip teigia L.L Hay, žmogus dažnai atsisako ugdyti savo dvasiškumą, galvodamas, kad jis pats vienas nėra pakankamai tobulas, kad pasiekti gerų rezultatų, kad apskritai kažką pasiekti. Toks mąstymas, nusistatymas yra klaidingas. Anot autorės, mūsų dvasiniam ryšiui nereikia tarpininko. Mes visi gana lengvai galime išmokti melstis ar medituoti.

Puikūs dvasinę sveikatą tausojantys įpročiai yra ir mokėjimas atsipalaiduoti, atsiverti nuo pasaulio blogybių, bjaurasties. Anot L.L. Hay, labai geri dvasinę sveikatą saugantys įpročiai yra mokėjimas medituoti. Autorė duoda tokius patarimus pradedantiems mokytis medituoti:

• Sėdėkite tyliai. Užsimerkite, giliai įkvėpkite, atpalaiduokite kūną ir sukaupkite dėmesį kvėpavimą. Nesistenkite kvėpuoti kaip nors ypatingai. Tiesiog stebėkite, kaip kvėpuojate. Pastebėsite, kad po kelių minučių kvėpavimas sulėtės. Tai normalu ir natūralu nes jūsų kūnas ilsisi.
• Dažnai naudinga kvėpuojant skaičiuoti. Vienas – įkvėpti, du – iškvėpti. Tai tęskite tol, kol suskaičiuosite iki dešimties. Po kurio laiko galite pastebėti, kad jūsų mintys nuklysta į futbolą ar pirkinių sąrašą. Nieko tokio. Kai pastebėsite. Kad nebeskaičiuojate, paprasčiausiai pradėkite nuo vieno ir skaičiuokite toliau. Mintys gali nuklysti ne vieną kartą. Švelniai grąžinkite jas prie skaičiavimo. Tai viskas, ką reikia daryti.

Kuo dažniau žmogus medituota, tuo ilgiau trunka meditacija ir geriau pavyksta. Ilgainiui žmogus pastebi, kad yra daug ramesnis dirbdamas savo kasdieninius darbus. Ištikus krizei, į nesėkmę jis reaguoja daug ramiau.

Specialistai siūlo nepamiršti: gera mityba, fizinis aktyvumas, saikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, bendravimas su draugais, poilsis, rūpinimais kitais ir savimi – tai būdai, padedantys stiprinti psichinę sveikatą.

2. Žodis ir bendravimas

2.1. Bendravimo samprata

Bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija, patenkinami įvairūs poreikiai, tokie kaip saugumas dominavimo saviraiškai ir kt. Bendravimas padeda giliau  pažinti save, suprasti tai, kas mes esame iš tikrųjų – mes mokame bendrauti ar ne, esame malonūs ar ne, gauname atsakymus bendraudami ar ne.

Bendravimo procesas yra labai skirtingas. Į jį galime žiūrėti skirtingais aspektais ir išskirti:

• Bendravimą kaip žmogaus tarpusavio suvokimą – socialinė percepcija;
• Bendravimą kaip pasikeitimą informaciją;
• Bendravimą kaip tarpusavio sąveiką.

Bendraudami atrandame kitą, išgyvename tiek teigiamas, tiek neigimas emocijas, ugdome savo įsitikinimus, kuriame individualų pasaulį. Bendraudami su kitu susitinkame ir su savimi. Diskutuodami išmokstame vertinti kitą ir save. Sugebėjimas bendrauti – tai viena iš pagrindinių žmogaus vertybių.

Žodis bendravimas, arba komunikavimas, sietinas su lotynišku žodžiu communico, kurio reikšmė labai plati. Bendrauti – tai:

1. Ką nors atskirą daryti bendru, prisidėti prie ko nors, turėti bendrą likimą ir pan.;
2. Perduoti žinias, patyrimą, bendrai galvoti, bendrai spręsti uždavinius, problemas;
3. Prasmingai palaikyti ryšius tarp žmonių.

Gyvenime, kai bendrauja du žmonės, kiekvienas iš jų turi bent kelis „Aš“. Pvz.: „tikrasis Aš“ – tas „Aš“, kuris glūdi giliai kiekviename iš mūsų, kurį ne visada parodome net sau pačiam. Turim ir „parodomąjį Aš“, kurio pristatome save kitiems. Paprastai jis yra pagražintas arba kai kuriais atvejais net specialiai sumenkintas. Kai susitinka du mažai pažįstami žmonės, jie bendrauja rodydami vienas kitam „parodomuosius Aš“. Bendravimui gilėjant „parodomasis Aš“ gali labai priartėti prie „tikrojo Aš“. Dažnai bendraudami mes matome ir girdime ne visai tai, kas iš tikrųjų yra, o daugiau tai, ką norime girdėti Tas ypatingai reikšminga, kai bendrauja du įsimylėję žmonės. Tada i bendravimą įsipina ir tam tikri hormonai. Šie hormonai dar labiau iškraipo tikrąjį vaizdą, ir mes matome tai, kas mums patinka kitame žmoguje. Kaip tik todėl po keleto bendro gyvenimo metų sutuoktiniai tarsi atsipeikėja, pamato antroje pusėje tai, ko anksčiau dėl hormonų įtakos net nematydavo.

2.2. Bendravimo procesas, bendravimo formos: verbalinis ir neverbalinis

Bendravimo procesas užsimezga tada, kada siuntėjas jaučia, kad asmuo, grupė ar organizacija pasiruošusi bendrauti su gavėju. Siunčiamas pranešimas turi būti užkoduotas, kad gavėjas žinią atpažintų. Pranešimas gali būti perduodami asmeniškai, raštiškai, memorandumu, per televiziją, ir kitais būdais. Informacija gaunama per šiuos pojūčius: klausos, regėjimo, lytėjimo, uoslės, skonio. Gavėjas privalo iššifruoti gautą pranešimą. Bendraujant veikia grįžtamasis ryšys. Šis ryšys užtikrina efektyvų bendravimą. Yra išskiriami 5 bendravimo etapai (žingsniai):

• Suvokimas yra pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis bendravimo procese. Suvokdamas apima viską, kas įvyksta iki pranešimo užkodavimo, t.y. iki informacijos persiuntimo.
• Užkodavimas. Pranešimai gali būti persiunčiami dviem būdais: verbaliniu ir neverbaliniu.
• Persiuntimas – tai procesas, kai siuntėjas yra pasiruošęs išsiųsti žinią gavėjui. Pranešimą galimą siųsti dviem kanalais:
  1. Žodžiu. Tai yra garso bangomis.
  2. Kitomis priemonėmis: kūno judesiais, radiju, televizija ir t.t.
• Iššifravimas. Informacija, gauta iš siuntėjo, turi būti iššifruota. Tuo užsiima informacijos gavėjas. Du iš karto išsiųsti pranešimai gali neigti vienas kitą. Labai svarbu teisingai iššifruoti užkoduotą informaciją.
• Triukšmas – tai dar vienas faktorius, su kuriuo dažnai susiduriame bendraujant. Jis gali pasireikšti bet kuriame bendravimo etape. Kartais triukšmas bendraujant daro labai neigiamą įtaką. Pvz.: kartais dėl triukšmo klaidingai suprantama informacija, gaunamas neteisingas pranešimas.

Verbalinės bendravimo formos:

1. Informacija perduodama žodžiu.
2. Informacija perduodama raštu.

Žodinis bendravimas.

Daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudami žodžiu. Tai yra kalbėdami ir klausydami. Pagrindiniai kalbėjimo procesai yra šie:

1. Kalbėjimas. Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo: balso tono, moduliacijos, greičio, garso stiprumo ir slopinimo. Nuo šių elementų priklauso informacijos suvokimas, užkodavimas ir persiuntimas.
2. Pati klaba. Kalba turi būti sklandi, tiksli ir aiški. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes ir bendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Geri kalbininkai privalo mokėti kalbėti aiškiai, sklandžiai, tiksliai ir visiems suprantama kalba.
3. Balso tonas ir moduliacija. Didelį dėmesį kreipiame į tai, kaip žmogus kalba. Balso tonas priklauso nuo to, kaip mes kalbame: užtikrintai, nedrąsiai, piktai, agresyviai, pasyviai. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, garso pasikeitimas pustoniu arba tonu.
4. Greitis ir garso stiprumas. Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervuoti žmonės kalba daug greičiau , negu savimi pasitikintys, ramūs. Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtai pasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus.Nereikšminga informacija nėra užtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiprumą.
5. Garso silpnumas. Pauzė, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimai sąlygoja garso silpnumą arba, kitaip tariant, tylą. Dažnai pauzės daromos ruošiantis užakcentuoti labai svarbią informaciją.
6. Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis. Kalbėdami nesiblaškykite, suraskite bendrų interesų, nežiovaukite ir nesvajokite, stenkitės suprasti pašnekovo tikslą.

Bendravimas raštu

Balso tono, moduliacijos, greičio, garso silpnumo ir stiprumo atžvilgiu, bendravimas raštu yra efektyvesnis, negu žodžiu. Tačiau nėra jokio skirtumo, kaip bendraujame, svarbu, kad bendravimas būtų efektyvus. Bendraujant raštu svarbiausia, kad raštu perduota informacija būtų išreikšta aiškiai, tiksliai ir suprantamai.

Neverbalinės bendravimo formos

Neverbalinis bendravimas – tai bendravimas, vykstantis ne žodžiu ar raštu, bet kūno kalba. Pasireiškia veido išraiška, gestais, judesiais ir akimis.

1. Veido išraiška (mimika). Piktu žvilgsniu išreiškiame nepasitenkinimą; šypsena – draugyste, laime, meile; pakeltais antakiais – abejojimą, nustebimą, siauromis akimis ir suspaustomis lūpomis – pyktį.
2. Akys (žvilgsnis). Akies mirksnis parodo susidomėjimą žmogumi, gundymą, viliojimą.
3. Rodydami pirštu į ką nors, mes parodome nepasitenkinimą tuo žmogumi.
4. Kūno judesiai. Nervingi judesiai parodo nuobodulį, ant klubų sudėtos rankos – pyktį, pečių traukymas – abejojimą.

2.3. Bendravimo problemos ir kaip jas išspręsti

Sklandžiai bendrauti yra gan sunku, nes yra daug priežasčių, kurios trukdo tokiam bendravimui. Keletą iš jų pamėginsime aptarti.

1. Kalbos apribojimai. Bendravimo efektyvumas priklauso tik nuo kalbos. Iš esmės kalba nulemia visą bendravimą. Visi parinkti simboliai yra minčių, jausmų ir sąvokų abstrakcijos. Mes turime teisę pasirinkti patį efektyviausią bendravimui būdą. Bendraujant reikia vengti verstų iš kitų kalbų žodžių ir semantizmų.
2. Kalbėjimo ir klausymo įgūdžiai. Svarbiausia – mokėti tinkamai ir gerai kalbėti ir išklausyti pašnekovą bet kurioje situacijoje. Tai reikalauja kalbėjimo ir klausymo įgūdžių. Fiziniai ir socialiniai skirtumai taip pat neužtikrina veiksmingo bendravimo.
3. Laiko pasirinkimas ir punktualumas. Labai svarbu, kad pokalbio laikas būtų tiksliai paskirtas ir pokalbis būtų pradedamas laiku.
4. Žodžiu žaismas. Reikia vengti žodžių daugiažodžiavimo. Gavėjui bus lengviau suvokti pranešimą, jei siuntėjas jį išsiųs paprastą, tikslų ir aiškų.
5. Asmenybė ir suvokimas. Kiekvienas žmogus yra asmenybė, todėl, kad dviejų vienodų žmonių žemėje nėra. Kartais bendraujant žmonės pasisavina vienas kito mintis. Tai labai didelė problema, dėl kurios bendravimas praranda efektyvumą.
6. Kartais žmogaus protas ir atmintis būna perkrauta nereikalinga informaciją. Tai tik apsunkina bendravimą. Svarbiausia – mokėti atrinkti pačią reikalingiausią, svarbiausią ir naudingiausią informaciją.

Kitas svarbus klausimas kaip išspręsti šias bendravimo problemas. Šis klausimas gana sudėtingas. Pirmiausia reikia stengtis neefektyvų elgesį keisti efektyviu. Labai svarbu turėti šiokios tokios praktikos bendravimo srityje. Mes privalome numatyti tai, kaip elgtumėmės įvairiose situacijose, privalome išmokti susidoroti net su pačiomis sunkiausiomis ir sudėtingiausiomis situacijomis. Mokydamiesi visada privalome įvykdyti šias sąlygas:

1. Kadangi neįmanoma apmąstyti kiekvienos galimos situacijos, mes privalome išmokti greitai orientuotis ir elgtis įprastai, bet kokioje situacijoje.
2. Dėl nesėkmių nereikia pergyventi, o pasistengti ramiai išsiaiškinti jų priežastis.Bendravimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai bendrauti nėra paprasta. Prisiminkite, kad:
   1. Kai bendraujate su žmogumi, būkite su juo kiek galima atviresnis.
   2. Su pašnekovu visada būkite atviras, sąžiningas ir jam nepriekaištaukite.
   3. Šnekėdami visada žiūrėkite į akis, nes kitaip blaškote pašnekovo dėmesį.
   4. Kalbėkite aiškiai, tiksliai ir paprastai.
   5. Mokėkite išklausytu ir suprasti pašnekovą, turėkite kantrybės, nors tai ką jis pasakoja jums neįdomu.

3. Minčių galia

3.1. Minties samprata bei minčių ir tvirtinimų dinamiškoji galia

Mintys yra mūsų namai. Šiandien, rytoj ir visuomet. Amžinai gyvename ten, kokios yra mūsų mintys. Kasdien savo prote sukuriame 60 tūkstančių minčių. Su kokiomis mintimis pasirinkome gyventi, tokioje realybėje pasirenkame savo likimą ir tikėjimą. Mintys yra pati gyvybė. Mintys yra gyvos, jos kvėpuoja, myli, žeidžia ir užjaučia. Mintys – mūsų asmenybės kūrinys ir mes visada galime pasirinkti jas pakeisti ir atverti duris į kita realybę.

Mintys yra galingiausia jėga visatoje. Ji nukreipia visus jūsų darbus, nes pasąmonė atlieka savo darbą, klausydama sąmonės, proto nurodymų, jūsų minčių. Visa, kas yra, pirma turi atsirasti minčių pasaulyje. Neįmanoma nieko suformuoti, sukurti, apipavidalinti pirma neapgalvojus. Pirmiausia turite susikurti mintyse to, ką norite pasiekti gyvenime, ekvivalentą.

Negerai yra sakyti: „Esu neturtingas“, „Esu nuvargęs“, „Esu palūžęs“. Iš tikro tokie nesame, tik tokius darome save šiomis negatyviomis nuostatomis, kurios įstringa pasąmonėje kaip tvirtinimai, teiginiai ir paskui reiškiasi jūsų gyvenime kaip patirtys ir įvykiai. Yra toks psichikos dėsnis, kad ką sau priskiriate, tas ir pasireikš. Todėl apibūdindamas save niekada nevartoti žodžių, reiškiančių ko nors stoką, apribojimus, nedarną, blogus laikus.

Niekada, jokiomis aplinkybėmis nepatartina sakyti žodžio: „negaliu“. Negaliu sudurti galo su galu, negaliu susimokėti už nuomą, negaliu įsigyti naujo automobilio, nes jūsų pasąmonė visa tai supras pažodžiui ir užblokuos mintis apie geresnius dalykus. Reguliariai kartojami žodžiai įsitvirtina pasąmonėje, tampa įpročiu ir jūsų pasąmonė traktuoja juos kaip tvirtinimus, teiginius.

Yra toks dėsnis, kad tampame tuo, ką ir įdiegiame į savo pasąmonę. Viljamas Džeimsas, amerikiečių psichologijos tėvas, sakė: „Didžiausias mano kartos atradimas yra tai, kad žmonės gali pakeisti savo gyvenimą, keisdami savo požiūrius, nuomones“.

Kai pradedame kontroliuoti savo mąstymo procesą, galime sutelkti pasąmonės jėgas ir išspręsti bet kokią problemą, įveikti bet kokį sunkumą, nes tada jūs sąmoningai susivienysite su begaline galia ir visagaliu dėsniu, valdančiu visus daiktus – mintimis. Viską, ką randame išoriniame pasaulyje, sukuriame patys vidiniame minčių pasaulyje, sąmoningai ar nesąmoningai. Markas Aurelijus, žymus Romos imperatorius ir filosofas, sakė: „Mūsų gyvenimas yra toks, kokį jį padaro mūsų mintys“.

Dr. Danas Kusteris, daug metų skaitęs psichologijos paskaitas San Franciske, taikė „žodžių terapiją“. Kai jis jausdavo įtampą, tai kartodavo žodį ramybė. Kai jį apimdavo baimė ir nerimas, jis tyliai kartodavo žodį narsumas. Jis tvirtino, kad tų žodžių kartojimas jo gyvenime darė tikrus stebuklus. Juos kartodamas, jis sužadino snaudžiančias pasąmonės galias, jos pradėdavo veikti, tapdamos galingais jo gyvenimo veiksniais.

Pasirinkite žodžius, kurių reikšmės jums patinka ( Sveikata, meilė, turtas, laimė), ir garsiai kartokite juos du kartus per dieną maždaug po 10 minučių. Jei jums tenka dirbti kartu su kitais žmonėmis ir jūs negalite juos kartoti balsu, užsirašykite, ko norėtumėte, kad atsitiktų, ir mintyse kartkarčiais kartokite tuos norus. Šitaip juos palaipsniui perkelsite į pasąmonę.

Mintis yra noro pasekmė, noro darinys – žmogus galvoja apie tai ko nori ir negalvoja apie tai ko nenori. Todėl jeigu žmogaus norai menki, tai ir mintys menkos galios.

3.2. Minties galia galime įveikti net paralyžių

Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų pasitelkus minčių įtaiga galime išgydyti nes pačias sunkiausias ligas ar sutrikimus. Mokslininkai įrodė, kad įdarbinus smegenų signalus ir nukreipus juos į paralyžiuotas galūnes, įmanoma priversti jas vėl judėti. Technologija leidžia nepaisyti traumų, dėl kurių nervų signalai iš smegenų nepasiekia raumenų, todėl gali tapti išsigelbėjimu žmonėms su stuburo smegenų sužalojimais.

Kol kas JAV Vašingtono universiteto specialistai  naująją įrangą yra išbandę tik su beždžionėmis. Tolimas mokslininkų tikslas – sukurti implantuojamus prietaisus žmonėms, leidžiančius apsieti be mechaninių galūnių.

Stuburo smegenų pažeidimai užblokuoja nervinius ryšius tarp galvos smegenų ir galūnių. Tačiau dažnai nepažeisti lieka ir raumenys, ir judesius kontroliuojanti galvos smegenų dalis, vadinama žievės motoriniu centru.

Per specialų įrenginį universiteto dr. Chetas Moritzas su kolegomis pakeitė žievės motorinio centro siunčiamų signalų maršrutą taip, kad į laikinai paralyžiuotas beždžionių galūnes jie keliautų apeidami stuburo smegenis. Šiam triukui reikia dar vieno įrenginio, kuris smegenų signalus paverčia elektriniais impulsais. Pastarieji, stimuliuodami raumenis, priverčia juos susitraukti.

Per eksperimentus beždžionės sugebėjo įtempti raumenis paralyžiuotose rankose. Dabar mokslininkai sieks sistemą tobulinti, kad ji leistų atlikti sudėtingesnius judesius, pavyzdžiui, suimti puodelį ar paspausti mygtuką.

Technologijai užbaigti gali prireikti kelių dešimčių metų. Laboratorijoje ji buvo išbadyta su sveikais gyvūnais, ir kai kurie specialistai mano, kad realūs nervų sužalojimai gali gerokai apsunkinti sistemos darbą. Be to, įranga kol kas geba tik siusti signalus ir neperduoda smegenims atgalinės informacijos iš judančių raumenų – o ji labai svarbi atliekant smulkius judesius.

IŠVADOS

Apibendrinant galime teigti, kad tik psichiškai sveikas, emociškai stabilus, bendraujantis ir harmoningas žmogus gali įgyvendinti savo tikslus, būti naudingas visuomenei. Todėl darbe galima išskirti kelias pagrindines išvadas:

• Šiandieninėmis gyvenimo sąlygomis privalu visą laiką būti pasirengusiam nugalėti psichinę įtampą, nes neigiamos emocijos, nepasitikėjimas savo jėgomis pasiglemžia teigiamas dvasines jėgas ir ardo sveikatą. Taigi išmokime neeikvoti savo jėgų beprasmiškai, nemainyti sveikatos į nieką gyvenime, nes tai, kas atrodo pelninga ir naudinga šiandien, dažnai tampa iš tikrųjų kenksminga ateityje.
• Tik psichiškai ir dvasiškai sveikas žmogus save suvokia kaip vientisą asmenybę, pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus, sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su kilusiais sunkumais. Tiek psichiškai, tiek dvasiškai sveiko žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatūs. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, save vertinti teigiamai.
• Bendravimas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Kitaip tariant jeigu žmogui nesiseka bendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo grupei ar grupėms poreikį, jam vargu ar pavyks gerai save vertinti, jis negalės atskleisti savo visų talentų ir sugebėjimų. Bendravimas tai vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti tikslai ir poreikiai – pasiekti visišką asmenybės saviraišką, vidinę harmoniją.
• Mintys yra mūsų gyvenimo variklis. Pirmiausia mintyse mes sukuriame vaizdinį, kurį siekiame paversti realybe. Mūsų mintys, idėjos, planai ar tikslai yra tokie pat realūs kaip ranka ar širdis