Būna, kai tėvai vaikui nebėra tokio lygio autoritetas, kad jis ne tik įsiklausytų, kas jam sakoma, bet dar ir padarytų. Yra toks amžiaus tarpsnis, kuomet vaikas pradeda reikšti savo asmeninę nuomonę ir nori ją apginti, kai ji yra laužoma ar negerbiama. Susikalbėti, susitarti, susiderinti norus ir santykius gali tik suaugę, kurie suvokia vaikų ar dar nesusivokusių, kas esą, suaugusiųjų, mentalitetą. Sugebėjimas susikalbėti yra didis menas. Tik ne visi yra menininkai. Kas dėl  suaugusių, yra didelė klaida kalbėtis su tuo, kuris manosi esąs protingesnis:). Deja, su vaikais būna panašios situacijos, nes vaikas dažniausiai tik kūnu vaikas, o jo vidus turi didelę karminę patirtį… Jeigu reikia kažką drausti jam daryti, tai rodo jau esančias  dideles auklėjimo problemas, ir kad jos buvo anksčiau. Norint situaciją pataisyti, kalbant su vaikais būtina:
a) tėvai turi būti vieningi, spręsdami visus klausimus, duodami patarimus ir keldami vaikui reikalavimus;

b) jeigu taikomas draudimas, jis turi būti motyvuotas, nepažeidžiantis vaiko orumo ir… teisių;

c) jeigu šiandien egzistuoja draudimai vaikui, tai būtent tėvams pats laikas peržiūrėti, kas jų auklėjime yra tokio negero, kad tenka drausti vaikui kažką daryti.

d) išanalizavus visus „negalima“, būtina palikti tik tuos, kurie realiai apsaugo vaiką nuo pavojų ar ugdo jo geras savybes.

g) būtina išaiškinti vaikui, kodėl negalima ar galima kažką daryti; vaikas turi matyti, kad jį gerbia, tuomet reikalavimai padės jam.

Sudėtinga sukurti dialogą, kai jau vyksta karas… Tačiau daugelis tėvų neruošia savęs būti vaikų auklėtojais, nesimoko, kaip kalbėtis ir elgtis su vaiku, o vėl ir vėl daro tą patį, ką vaikas jau suvokia, kaip negatyvią neišvengiamybę jo atžvilgiu. Keičiant jau sustabarėjusią, nieko gero neduodančią taktiką, įmanoma vėl susigrąžinti prarastą ryšį su vaiku.

Esant auklėjimo spragoms, kai yra dalykų, kuriuos reikia vaikui drausti, būtina kartu su juo sudaryti sąrašą, ką galima ir ko negalima daryti, ir kodėl. Jeigu vaikas pamato, kad mama ar tėtis pasimetę, nežino, kaip elgtis, jis praranda pasitikėjimą jais ir bando pats ieškoti išeities taško … kitur. Pavykus su vaiku susitarti dėl elgesio ir darbų, būtina aptarti ir nuobaudas, jeigu susitarimas nebus vykdomas. Nuobauda neturėtų žeminti vaiko. Mušimas, žeminimas, nekalbėjimas, gąsdinimas ar šaukimas ant vaiko, taikomi kaip bausmės, yra vaiko traumavimas ir visiškas santykių šaldymas. Rėkiantis tėvas ar motina turėtų suvokti, kad patys nėra emocionaliai stabilūs ir kad auklėjimas strigs. Didžiausią poveikį daro bausmės, kurios riboja žaidimus, malonius užsiėmimus. Gerai, kuomet vaikai patys skiria sau bausmes suvokdami, kad netinkamai pasielgė. Tokios rekomendacijos tinka tam tikram vaiko amžiui. Nereiktų jų taikyti per mažam ar per dideliam vaikui. Reikia atsižvelgti į subrendimą.
Vaikas turi pastoviai jaustis lygiaverčiu šeimos nariu.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *