Medžiai, medeliai, akmenys, akmenėliai,  paukščiai, paukšteliai,  žvėrys, žvėreliai. Visi jie kalba su žmonėmis… Pamenu kaip vieną saulėtą dieną išvykau į mišką ieškoti vienos trūkstamos apeigoms žolės.

Ilgai klaidžiojau miške ir kai nusiminusi sustojau, pakėlusi galvą pamačiau prieš save besišypsančią ir tiesiančią į mane rankas, pušį. Pasisveikinau, paglosčiau ją, pasigrožėjau jos aukštu liemeniu, dainelę jai padainavau. Įsidrąsinusi jos paklausiau:

-Gal kartais žinai kur man rasti viržį.

– Žinau.

– ?!

– Pasukusi į kairę, paeik dešimt metrų.

Taip padariusi atsidūriau tarp ieškomos žolės salelių… Supratau, kodėl ji man taip šypsojosi. Aš juk visai šalia buvau.

Mane užliejo begalinio dėkingumo banga mus supančiam gyvam pasauliui. Kai taip nutinka, tai supranti, kad pasakos, legendos, mitai, sakmės, atėję iš senų laikų yra realybė.  Atsidėkodama pušelei, padainavau dainelę ir nueidama mąsčiau: mes atėję į svečius pasisveikiname, atnešame dovanų, o į mišką įėję nei sveikinamės, nei ką atnešame, bet paliekame šiukšles, nors žinoma ne visi.

Senuose miškuose yra energetiškai stiprios vietos, kuriose anksčiau žyniai atlikdavo apeigas. Iki šių dienų yra išlikę medžai, atliekantys tokių sakralių vietų saugotojų-sargybinių vaidmenį.

Medžio viduje – vandeninga terpė kaip ir pas mus, o vanduo yra informacijos nešėjas. Senovėje žmonės tai žinojo ir su medžiais bendravo kaip su sau lygiais ir jie tapdavo jų pagalbininkais. Tokiais pagalbininkais tapdavo ne tik medžiai, bet ir gyvūnai, kurie galėdavo perspėti apie artėjantį pavojų, nukreipti, patarti. Įsivaizduokite, tai ne pasakos. Tai vyksta ir dabar.

O šventų vietų saugotojai žmones gali vedžioti aplink šventą vietą ir neleisti pakliūti į ją. Turėjome tokį nutikimą, kai žmogus gerai žinantis vietas, kus randasi dolmenas, prašantis pagalbos, mus atvedė prie jo, bet kai jį norėjo parodyti kitam žmogui, to dolmeno nerado.  Pats negalėjo suprasti kodėl taip įvyko. Jei į tokias vietas atveda ekskursijas, tai vargiai ar įmanomas giluminis sąlyti su šventa vieta.

Atėjus į šventas vietas, apsidairykite ir pajuskite, kur randasi šios vietos Saugotojas. Galite ir nepajusti, bet tuomet kreipkitės į jį su pagarba, švariomis mintimis, siekiais. Paprašykite pagalbos kokiu tai klausimu arba pasakykite ką norite čia daryti, paprašykite leidimo, palaiminimo. Bet jei miško pakvietimą gauni per atstumą, būdamas kažkur toli nuomiško, tai skaityk gavai leidimą. Matote… bendravimas visai kaip tarp žmonių. Visai paprasta: “Jei į duris pasibeldi, tau jas atidaro”, bet svarbu, kad jumyse būtų pagarba kreipiantys į Medžių Tautą. Sakralių vietų Saugotojo dovana jums – tos vietos atvirumas, prieinamumas.

Kartais sakralių vietų Saugotojas gali būti ne vienas, o ištisa augalų, medžių šeimyna. Jei dėl tam tikrų priežąsčių sakrali vieta neturi būti atskleista, tai Saugotojai-medžių ir augalų kolektyvas apsupa šią vietą iš visų pusių ir stipriai apriboja priėjimą. Tokiose vietose daug tarpusavyje susipynusių augalų, spygliuotų augalų plantacijų, medžių, galingomis šaknimis, kurios apglėbia sakralios vietos likučius ir kerojasi toliau savo kūnais dengdami šias šventas vietas, kurios dar laukia savo valandos…

Vėjūnė

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *