Kmynai

Paprastai kmynų sėklos renkamos, kai dar ne visai subręsta, tada džiovinamos. Kai kurie žolininkai sako, kad kmynus geriau rinkti drėgnu oru arba kai rasa. O va jau laikyti juos geriau, kur sausa. Kmynus augina žmonės daržuose ar jie auga tiesiog „patys save pasėję“ miškuose, laukuose, pakelėse. Paprastai kmynus renka liepos mėnesį.
Kmynų sėklos turi riebalinių (apie 22%) ir eterinių (apie 8%) aliejų, savyje turinčių karvono ir limoneno, kurie ir yra savitojo kvapo priežastis; baltyminių medžiagų (iki 23%). Kmynų sėklų kramtymas iki jų visiško ištirpimo burnoje veikia kaip organizmo stimuliatorius, mažina skrandžio „blogumus“.
Užplikius kmynus verdančiu vandeniu, gaunama skani bei aromatinga arbata, o pavirusių kmynų vandeny arbata naudojama apetitui gerinanti.
Kmynų sėklos įžymios ne tik savo „arbatiniais“ sugebėjimais, bet ir kaip plačiai naudojamas prieskonis kepiniuose (duonoje, trapučiuose), daržovių troškiniuose. Kmynai ten dedami ne tik kaip armatizuojantis ingridientas, bet ir kaip virškinimą bei žarnyno veiklą gerinanti priemonė.
Maitinančioms mamoms rekomenduojama gerti kmynų sėklų užpilą kaip pieno liaukų veiklą skatinančią priemonę.
Tačiau ne tik kmynų sėklos yra žmonių naudojamos. Taip pat ir pati žolė. Jos nuovirus geria, kai yra kvėpavimo takų uždegimas. Taip pat naudojama kaip šlapimą varanti ar virškinimą gerinanti priemonė.
Jauna kmyno žolė, tiksliau jos lapai, tinka į salotas. O vaikai mėgsta kramtyti jaunus stiebus, iščiulpti syvus, kurių skonis primena morkos.