Mokslas ir mokslininkai

Kai mes kalbame apie mokslą, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, iš kur atsirado šis terminas ir ką jis reiškia?
Sakoma, kad pradininkas buvo Aristotelis. Jis pirmas pasiūlė mokslinę pasaulėdaros koncepciją. Mokslininko Aristotelio metodas duoda pilną visumos vaizdą. Užduokime klausimą, o kam reikalingas toks mokslas? Kam Aristotelis sukūrė tokį vaizdą? Vien iš smalsumo? Ne. Aristotelis sukūrė senovinės Graikijos idėją, nacionalinę idėją, kuri suvienijo valstybingumą kaip galią.

Viskas taps aišku, jeigu prisiminsime, kas buvo pats geriausias Aristotelio mokinys? Aleksandras Makedonietis. Graikija teigė: „ Mes vieninteliai turim vienintelį nepakartojamą mokslą, kurio neturi niekas. Todėl jūs – laukiniai. Mes turim Aristotelį, todėl mes turim tiesą ir šviesą“.

Ir kiekvienas graikų karys buvo įsitikinęs, kad jis neša visoms kitoms tautoms … šviesą. Tai nereiškia, kad kiekvienas Graikijos karys žinojo geometriją, mokslą. Tai žinojo carai, elitas.
Yra toks klausimas: kaip galima atrasti amžinąją tiesą? Patirtimi šito išrasti negalime, nes jeigu ir šimtą kartų gausime vienodą rezultatą, tai šimtą pirmą kartą rezultatas gali būti kitas. Patirtis niekada netarnavo, kaip amžinų žinių šaltinis.

Pozityvizmas

Besivystant mokslui, vystėsi metodai. Bet XIX amžiaus gale klasikinis mokslas susidūrė su didelėmis problemomis klasikinės fizikos aprašymuose ir mokslas, kaip žinių šaltinis „užbuksavo“. Tai pasitarnavo atsirasti naujai krypčiai – pozityvizmui, kurio pradininkų tikslai buvo: sukurti mokslinę bazę, kad mokslas gautų naudą iš gamtos. Kontas teigė, kad mokslas neturi aiškinti, kodėl įvyksta vienas ar kitas dalykas, mokslas turi tik aiškinti… kaip tai įvyksta: „mums neduota suprasti priežasties ir pasekmės, mokslas gali tik aprašyti, kaip tai įvyksta“. Suvokimas neįeina į mokslo prioritetus, nes jisai per sudėtingas mokslui.

Neopozityvizmas

Sekant ekonomiško mąstymo principu, aiškinamoji mokslo dalis turi būt pašalinta kaip parazituojanti, ir palikta tik… aprašomoji dalis. Suvokimo supratimas buvo supaprastintas iki to, kas yra įprasta. Naujus faktus suvedame į jau turimą įprastą rezultatą, į naudą, o aiškintis, kodėl tai įvyksta, nėra mokslo funkcija.
Toliau sekė neopozityvizmas, kuris suvedė visą mokslą į protokolinius apmąstymus: žinoti reikia tiek, kiek reikia žinoti, o jeigu yra koks nors nukrypimas nuo „normos“, viskas iš karto yra stabdoma. Jų devizas, tai kova su tuo, kas nėra susiję su jų patirtimi. Dievas, siela pas juos – metafizika, kuri turi būti pašalinta.

Pospozityvizmas

Ir galutinis pozityvios koncepcijos aktas yra postpozityvizmas, kuris egzistuoja oficialiame moksle iki dabar. Pospozityvizmo ideologai Polis Fejerabendas, Tomas Kunas, I. Lakatošas ir Karlas Popieris; ir ant šių keturių žmonių laikosi visa šiuolaikinė mokslo metodologija. Polo Fejerabendo žodžiais: „mokslas nei savo tikslais, nei savo metodais, nei tiriamais objektais niekuo nesiskiria nuo mitų ir politinės demagogijos. Mokslas yra valdymo instrumentas.“ Ir tai sako stambiausias amžiaus ideologas.

Kvantinė fizika ir reliatyvumo teorija.

Istorinis procesas mokslą atvedė iki to, kad jis paskendo savo paties problemose ir užleido vietą kvantinei fizikai ir reliatyvumo teorijai. Tarp klasikinio mokslo ir kvantinio požiūrio atsirado praraja – neįveikiami prieštaravimai. Ankščiau visi žmonės, kurie stengdavosi paaiškinti reiškinius – klysdavo, po to atėjo iš tikrųjų… labai protingi vyrukai, tokie kaip pavyzdžiui Einšteinas, ir tai, ką matome šiandien, yra jų darbo vaisiai.
Tas pats Fejerabendas išreiškė anarchistinę mintį: „ visi žinių gavimo metodai yra lygiaverčiai ir leistini. Svarbu gauti rezultatą. Kokiu būdu yra jis gaunamas, niekam nėra įdomu. Metodai gali būti bet kokie. Įmanoma viskas“. Įsiklausykite: viskas!
Bet koks mąstantis mokslininkas, ideologas jums visada atsakys, kad tikros tiesos moksle nėra. Net Einšteinas įrodė, kad viskas yra sąlygina. Erdvė ir laikas tai – sąlyginiai dydžiai. Kokia tiesa? Nuo jos senai visi atsisakė.

Mes gauname tik naudą – teigiamą pozityvizmą – viešpataujančio požiūrio sistemą! Tai mokslas?

Mokslo krizė

Ir šiuolaikinio mokslo krizė, kuri šiandien yra akivaizdi: Nobelio premijos skiriamos atradimams, kurie padaryti 40 metų atgal, o per 30 paskutiniųjų metų nėra nė vieno fundamentalaus naujo mokslinio atradimo… Tai visiška mokslinė krizė.
Kad išspręsti šias problemas, reikia išeiti iš pozityvizmo ribų. Reikia suprasti, kad kiekvienas reiškinys ir procesas nevyksta be reikalo. Kiekvienas procesas, o šiuo atžvilgiu – mokslinė krizė, turi savo valdymo sistemą. Mokslas iš principo yra valdymo priemonė ir niekuo nesiskiria nuo mitų, pasakų ir religijos. Kai kam patinka dogmos, o kai kam – postulatai.

Neegzistuoja reliatyvumo teorijos eksperimentinių įrodymų!
Reliatyvumo teorija paremta tik Einšteino autoritetu.

Galima aptarti kelius, kaip gi išeiti iš šios padėties? Kadangi šiuolaikinis mokslas neturi gamtos pažinimo tikslo, nors daugelis žmonių, ir net patys mokslininkai mano, kad yra taip…. kyla klausimas: koks mokslas yra reikalingas? Kokį mokslą mes kuriame? Jeigu yra teigiama, kad viskas yra sąlygina, tai čia ne mokslas, o verslas, kuris neša naudą. Bet jeigu sakoma, kad egzistuoja tiesa ir tikros žinios, tai čia yra kitas mokslas.

Norint pasiekti naują mokslą, reikia kurti naują metodologiją – tai, kaip mes gauname žinias. Šiuolaikinis mokslas neturi metodologijos, nes jis teigia, kad visi metodai yra geri. Šiuolaikinis mokslas nesirūpina, kaip yra gaunamas rezultatas, jam svarbu pats rezultatas.

Jeigu aš klausiu, koks yra trumpiausiais kelias nuo taško A iki taško B, tai aš suvokiu, kad tai yra tiesė. Jeigu žmogus sako, kad yra kitaip, tai arba jis meluoja, arba jam kažkas negerai su psichika pasaulėžiūros atžvilgiu. O jeigu teigiama, kad nuo taško A iki taško B yra daug kelių, ir visi pažinimo būdai yra geri, nors aiškiai matomas būdas – tiesė? Tuomet yra aišku, kad tiesė yra vienintelis trumpiausias kelias; tada turi egzistuoti vienintelis tiesos pažinimo metodas. Ir toks metodas egzistuoja, ir šiuo vieninteliu metodu galima rasti ne tik teorinę, bet ir praktinę tiesą apie amžinus ir pagrindinius gamtos dėsnius.

Mokslas neturi būti kuriamas bandymais. Naujos žinios, tiesa turi būti gaunamos vieninteliu keliu be eksperimentų ir bandymų. Pačiame žmoguje yra įdėtos visos pasaulio pažinimo priemonės. Gaudamas informaciją apie dėsnius šiuo metodu naudojosi Niutonas. Šiuo metodu buvo gautos geometrijos aksiomos, kurios jokiu būdu nėra sukurtos eksperimentais ar bandymais. Skaičius „pi” tai ne eksperimentų ir bandymų žinios, jis egzistavo ir visada egzistuos.

Kūrėjas žmoguje įdiegė pažinimo instrumentą, ir mums nereikia niekieno pagalbos, kad pažinti pasaulį. Žmonėms nereikia bandymų, egregoro, dievo, kad pažinti pasaulį, nes mumyse tai jau yra. Žmoguje egzistuoja apriorinės jausmų formos, nepriklausomos nuo patyrimo. Tai absoliučios erdvės ir laiko pajautimas, kurių pagrindu ir yra gauti fundamentalūs gamtos dėsniai. Žmonių protas žino, kaip reikia dirbti, kad gauti tikras žinias be niekieno pagalbos. Žmonėse iš prigimties yra „pasodintas” pasipriešinimas bet kokiai minčiai, kad protas yra netobulas.
Jeigu žmoguje egzistuoja pagrindinis suvokimo įrankis, tad ką gi veikia šiuolaikinis mokslas???

Ką gi veikia šiuolaikinis mokslas?

Esmė tame, kad šiuolaikinės valdžios atstovai puikiai žino, kas yra žmogus, kokie yra gamtos dėsniai, ir ką veikia šiuolaikinis bandymų mokslas. Bet atiduoti valdymo, tiesos žinias universitetams, mokykloms, akademijoms valdžia negali, nes tai neįeina į jų planus, ir juos galima suprasti.

Tikras žinias duoti „bandai“ yra pavojinga, nes yra nenuspėjama, o kaip gi ji jas panaudos? Daug lengviau yra sukurti iliuziją, kad mokslas ieško tiesos, eina amžino progreso keliu žmonijos labui. Kvantinės teorijos yra tokios sudėtingos, jų yra tiek daug… kad patys didžiausi pasaulio protai sako, kad tai labai sudėtinga… Mokslininkams yra sukuriami specialūs melagingi tikslai, kurie atitraukia juos nuo tikros tiesos ieškojimo. Kai Einšteino paklausė: „ar jūs žinote, kad reliatyvumo teoriją žino tik du žmonės?“ Jis nustebo: „o kas antrasis?“