Naminiai gyvūnai

Gyvūno esmė yra laisvė. Laisvas gyvūnas, gyvenantis gamtoje yra biosferos, gamtos ir visatos dalis atliekanti savo funkciją. Kiekvienas gyvas organizmas, su savo tobula išvaizda ir galimybėmis turi ir savo paskirtį kitų būtybių atžvilgiu.

Viskas yra kitaip, kai gyvūno egzistavimo prasmė tampa vergauti žmogui, arba kitaip sakant tobulos būtybės gyvenimo prasmė – „savo malonumui”. Kiekvienas gyvūnėlis gyvenantis su žmogumi, praranda savo pirminę egzistencijos prasmę ir jau „nebėra tai, kas yra”. Naminio gyvūno organizmas nebeatlieka savo paskirties ir funkcijų, visa jo tobula struktūra turi tik vieną paskirtį – gražu.

Jums, beskaitančiam pasidarė gaila savo augintinio?

Deja, bet gailėti reikia savęs. Kai žmogus pradeda laikyti gyvūną, gyvūnas tampa priklausomas nuo žmogaus. Kada žmogui užeis, tik tada augintinis pavalgys, ar bus išvestas į kiemelį palakstyti. O jeigu šeimininkui nėra nuotaikos, arba jis išvažiavęs kur nors – gyvūnėlis laukia, laukia, laukia kentėdamas, tarp keturių plikų sienų ir ant kietų grindų, mirtinoje tyloje. Vietoje to, kad gyventų sau skirtą ir tobulai sukurta gyvenimą didingos gamtos labirintuose.

Bet, gailėti savęs reikia ne dėl to, kad esi beširdis ir kankini vargšą gyvūną, o dėl to, kad – „viskas grįžta”. Įkalindamas gyvūną, žmogus įkalina ne tiek jį, kiek save patį. Suteikdamas kančią kitam, suteiki ją sau. Nes tai grįžta. Taigi kol gyvūnėlis bus vergas tau, tol Tu būsi vergas kažkam kitam: bankui, gal viršininkui, sutuoktiniui, savo kompleksams, baimėms ir t.t. Kiekvienam savo.

Gyvūno laikymas, gali būti, parodo nesveiką sielą. O jei laukinis gyvūnas, nebijo ateiti šalia, nesitikėdamas maisto, tai parodo Nuostabią Sielą.

Autorius Saulėtas Poetas