Profesorius Parkeris (Kalifornija) daro išvadas, kad meilė švarai – higienai nuo mažens daro vaikus ligoniais, padeda sirgti astma, alergija, diabetu, artritu.

Iš tikro, jeigu vis dėlto imti ir mąstyti, tai visas vakarų pasaulis pamišęs nuo visokių higienos priemonių.

Pažiūrėkite parduotuvėje kiek yra higienos priemonių viskam, net užpakaliui… Atrodo, kad mes visi šachtininkai ir savaitgalį išlendam iš suodžių…
Bet imkime ir pažvelkime kad ir į P. Bregą, 95 metų, sveikas kaip jaunuolis. Nepusryčiavo, badavo 1 dieną savaitėj, 1 savaitę mėnesyje, 1 mėnesį metuose. Iš tikro tai galinga badavimo sistema, tačiau jis badaudamas dar ir užkraudavo save siaubingais krūviais, perdozuodavo ir labai daug. Kodėl?

Tai buvo bandymai išmušti organizmą iš pusiausvyros, iš galimybių ribos!
Garsus chirurgas, mano pirmasis sveikatos ir laisvės mokytojas akademikas Amosovas sakė: „Režimas ir reguliarumas reikalingas ligoniams, o sveikiems – spontaniškumas, nereguliarus (krūvis, maistas ir t.t.) ne tik reikalingas, bet ir sveikas.”
Porfirijus Ivanovas anų laikų natūralaus gyvenimo mokytojas kalba: «Tinginys ima iš gamtos tik tai, kas malonu, kas gera… deja, visa tai silpnina organizmą, o tai, kas pagal jus – bloga (šaltis, vėjas, badas, maistas ) stiprina jo galias.”

Vien mūsų „Sveikatos apsaugos ministerija” pilna pilno absurdo pačiame pavadinime. Kodėl reikia sveikatą saugoti, kodėl negalima tiesiog gyventi sveikai? Kas kėsinasi į sveikatą, nuo ko ją saugoti? Galbūt tikrai reikia saugotis nuo medicininio simbolio – gyvatės, kuri siūlo mums taurę nuodų? Na aš matau tokį vaizdelį savo humoro suvokime.

Apsauga organizmas pasirūpina pats, tai jo imuninė vadinasi…

O ėmė kai kas ir šią natūralią organizmo apsaugą privatizavo… sveikatos apsaugos ministerija, ir sugalvok tu man!, maža to … jų apsauga gana agresyvi ir prievartinė: skiepai, vitaminai, visokie vėjai, kuriuos „reikia, privaloma” ir t.t. kišti į save…
O jūs manėte, kad jumis pasirūpins? Kad jus apsaugos tie dėdės ir tetos, kurie net savimi nepasirūpina? (žvilgtelkit į juos)

«Primum non nocere» – Nepakenk.

«Primum non nocere» – Nepakenk. Šiame Hipokrato įsakyme glūdi paradoksas. Bet koks kūno judėjimas, net maisto virškinimas, tai yra lyg kova, kurioje žūsta vienos ląstelės, o gimsta, atsinaujina kitos.

O gydytoją, kuris savo medikamentų nuodais įsikiša į organizmo stimuliaciją, šis įsakas kviečia nepakenkti… Na neįmanoma nepakenkti, nes net jeigu reikia dėl gyvybės išgelbėjimo nupjauti koją, tai jau pakenkiama oda, kraujagyslės, kaulai ir t.t. Čia tiesiog neįmanoma nepakenkti. Gaunasi taip, norint kažką įgyti, reikia kažką atiduoti.

Yra tokia vėžio gydymo metodika (Tiščenko) kai duodama nuodų, po lašą į dieną ir taip 40dienų. Kaip tik atsiranda pablogėjimas, įsijungia organizmo apsauga, bet kokiame amžiuje, prie bet kokios ligos!

Tarkim mes išeiname į lauką, o ten didelis šaltis – tai yra užpuolimas kūnui; grįžtame namo, prausiamės, valgom, miegam… tai apsauga.

Suprantate kur link lenkiu?
Tarp apsaugos ir užpuolimo turi būti balansas.
Jeigu niekur neini, jokio krūvio, jokio „užpuolimo”, o tik giniesi nuo ryto iki vakaro: „oj ką čia suvalgyt, kad nepakenkt, oj kad tik neperšalt, oj lauke lyja, neisiu niekur“ … tokiu atveju, kai taip gyvenama… liga ateis ir parodys, kad nėra balanso.

Galbūt todėl taip gydančiai veikia ledinis vanduo. Pavargsti, alkana, be miego ir šast ant savęs kiek tai kibirų šalto vandens! Ir staiga suvoki, kad esi pilna gyvybės, energija liejasi per kraštus, nors ką tik buvai lyg ir pavargusi… Pasirodo nereikia jokių išgalvotų priemonių.

Bet koks organizmas, tai sistema, kuri gali ir prisitaiko prie aplinkos, ir tada, jeigu jūs sėdite šiltnamyje, tai išėję laukan galite tikėtis bet kokios ligos.

Žmonėse irgi vyksta natūrali gamtos atranka: gamta negailestinga tam, kuris bijo kovos, užpuolimo, ta prasme skersvėjo, krūvio, šalčio, bado, … nuoširdumo ir t.t.

Nereikia saugoti sveikatos, tai daro organizmas pats, tiesiog nereikia jam maišyti to daryti, savo asmeniniu nevaldomu protu, ir kvailu lepiu pasirinkimu.
Skiepykimės šalčiu, badu, krūviu, ir … meile, ir jokios ligos neturės galimybės pasireikšti.

Autorė © I. Metrikienė