Širdies ligos

Širdies ligų, kaip ir daugelio kitų trumpinančių gyvenimą ligų priežastys, yra nuolatos besikartojantys viso organizmo spazmai, kuriuos iššaukia besikartojantys negatyvūs išgyvenimai, nelaimės, netektys, išdavystės. Negatyvios energijos kiekis, gimstantis žmoguje vykstant minėtiems išgyvenimams, nuolatos didėja, dažnai nusinešdamas žmogų į nebūtį. Stiprūs ir sveiki žmonės pakliuvę į išgyvenimų liūną serga ilgai. O silpniems sirgti netenka. Infarktas ir insultas juos užtinka netikėtai.

Negatyvūs išgyvenimai, netektys, nelaimės, išdavystės ir nuolatiniai barniai, gimdo ligas. Galime teigti, kad šių ligų profilaktikai, galbūt ir išgydymui, egzistuoja raktas. Ir tas raktas yra suvokimas to, kad ligą augina didelis negatyvių jausmų perdovazimas. Tačiau žmogus nėra robotas, todėl išgyvendamas jausmus, rodo, kad turi širdį.

Susirgus būtina save izoliuoti nuo visko, kas negatyvu tam, kad pasveikti. Negatyvi energija pasireiškia ne tik spazmais ir skausmu. Ji gali naikinti ląsteles, jas deformuoti. Aritmijos širdies spazmai, vyksta dėl joje strigusios negatyvios energijos. O jeigu tos energijos kasdien žmogus gauna vėl ir vėl? Artimųjų priekabiai, kritika, žeminimas, bet kokios nelaimės, tokiam ligoniui yra vynys į jo karstą. Infarktas, tai širdies dalies atmirimas, dėl nepakankamo aprūpinimo, kurį sukėlė negatyvios energijos spazmai. Energetinio užterštumo lygį rodo arterinės hipertenzijos stadijos. Širdies skausmas, tai joje esančių negatyvių energijų veikla, kuri kelia įtampą širdies raumeniui. Visa tai ilgainiu sukelia fizinius pakitimus. Negatyvios emocijos iššaukia širdies sutrikimus. Sveika širdis atsistato pati. O susirgusi, turinti fizinius pakitimus, nebeatsistato. Gydytojai siūlo operaciją… Negatyvių jausmų, pasekmė – ligos, gimstančios viduje pačios.

Nereikia ieškoti kaltų šiose labirintuose. Nes apkaltinti galima visus: ir tuos, kurie nesaugoja savo artomųjų sveikatos ir tuos, kurie patys leidžiasi save traumuoti, nepasišalindami iš negatyvios zonos, dalyvaudami joje.

Blogos mintys

Pastovus savo nepasitenkinimo rodymas priekaištais, replikomis, veiksmais, grynų gryniausias savęs ir kito žmogaus naikinimas. O jeigu jis dar ir nesipriešina, kenčia, tai širdies ligos jam garantuojamos. Žmonės taip elgesi ne specialiai, jie kitaip nemoka.

Blogos mintys, palinkėjimai, veikia visus: ir tuos, kurie jas kuria ir tuos, kam siunčia. Neturintys dvasingumo apsaugos, gali būti atakuojami blogų žmonių negatyviais palinkėjimais, ir sveikatos sutrikimai dažniausias yra to rodikliai. Mokantys mylėti, žiūrėdami į viską, per meilę, turi meilės energijos teikiančią apsaugą, ir gali net gydyti kitus. Mes esame visokiausių energijų šaltiniai.

Viduje gimstanti geroji energija sukelia šilumą, geruosius šiurpuliukus, lengvumą, gerumą, šypseną. Ji ir gydo. Galbūt ji išgydytų visas ligas, gal net mirtinas, jeigu būtų sąlygos jai pastoviai gyventi žmoguje, nebūti nutrauktai negatyvios energijos perdozavimu.

Tikėtina, kad išgyjimas gali įvykti būnant ilgą laiką pilnoje energetinėje švaroje. Klausimas: kaip ją susikurti? Dvasios, proto ramybė – pirmas žingsnis. Antras žingsnis: tą ramybę išlaikyti tiek, kiek reikia, iki pasveikimo. Tačiau, bet koks negatyvus jausmas, emocija, viską sugriauna. Pradedančios sveikti ląstelės vėl apsinuodija. Išlaikyti save aukštoje gerumo ir dvasingumo būsenoje lengviau būtų išvykus į keliones, pagyvenus kitose šalyse, stebintis gamta ir grožiu arba namuose, jeigu juose vyrauja ramybė ir grožis.

Grožis ir gamta gydo. Meilė daro stebuklus. Svarbu nebūtų per vėlu. Energetinė švara, tai sveikatos pagrindas. Ją padeda išlaikyti religija, maldos, mantros, gerumas; tai neleidžia įsivelti į piktų žmonių pinkles. Gerumas nekovoja. Būtina pasišalinti iš ten, kur auginamas negatyvus mąstymas, nepakantumas, kova.

Tapkime sekliais

Sekime savo žodžius. O dar labiau sekime savo mintis. Stenkimės mąstyti gerumu. Mintys, net kai nebemąstome, jos ir toliau vystosi, auga… ir bumerangu grįžta mums atgal po kiek laiko. Jeigu tai buvo blogos mintys, grįž nesėkmėmis. O jeigu geros – gerais nutikimais, sėkme.

Viskas, kas yra kančia, katastrofos – pasekmė perdozavimo didžiulio negatyvo kiekiu, gimusio mintyse, nusitęsusio iki žodžių, jausmų, veiksmų. Pamąstykime, kiek kartų mąstėme, kalbėjome negatyviai, nusiminusiai, piktai ir pabandykite tai įsivaizduoti kaip juodą lipnią smalą, kuria mes vaikštome. Galbūt tuomet suprasime savo kančių, nenusisekusių svajonių priežastis. Išsigelbėti iš viso šito liūno galima tik gyvenant gerume, ramume, išmintyje, mandagume savo viduje, išmąstyme, kas atsispindėtų ir elgesyje. Mūsų sąmoningumas apsprendžia mūsų gyvenimo kokybę, gėrybių gausą, meilę, ir savijautą.

Ramybė