Širdis ir meilė
Ramybės praradimas sukelia viduje chaosą ir žmonės praranda savikontrolę. Tuomet jie kelia toną.
Mes sutariame vienas su kitu, kai mylime. Meilėje jaučiame artimą. Mums neįdomūs žmonės, kurių nežinome, nes jie nėra arti mūsų širdies. O čia ir dabar mes mylime tą, kuris mums artimas. Artimi yra širdimi šalia net tada, kai išvyksta toli. Ir jeigu kas nors jiems nutinka, mes jaučiame tai širdimi, nes mūsų širdys kartu, kai mes mylime. Tolima šalis taps mums svarbi, jeigu ten išvyks mylimas žmogus, nes mūsų širdys yra kartu, arti viena kitos meilėje. Mes jaučiame vienas kitą, suprantame, nešaukiame vienas ant kito tuomet, kai mūsų širdys plaka vienu ritmu, nes – arti.
O kas yra pyktis? Tai negatyvi energija, atšaldanti ir nutraukianti mūsų širdžių ryšį. Barniai, išdavystės drąsko mūsų širdis vieną nuo kitos. Ne visi po to atsigauna, ne visi gali gyventi toliau; nes pyktis uždaro širdį, užcementuoja, nebeleidžia jai kvėpuoti, atitolina. Ir tuomet du artimi žmonės, būdami šalia, pajaučia šaltį, nes pyksta, nes jų meilę nugalėjo protas, kuris diktuoja, kaip turi būti… dėl to širdys viena nuo kitos tolsta dar labiau.
Kad didėjantis širdžių atstumas tarp susibarusių artimų žmonių netrugdytų vienam kitą išgirsti, žmonės pradeda šaukti. Nors jie šalia vienas kito, tačiau šaukia taip, lyg būtų toli. Kuo didesnis pyktis, tuo toliau nutolsta jų širdys, tuo garsiau šaukiama…
O kai žmonės myli, jie kalba tyliai, nes širdys arti viena kitos. Tuomet meilė auga vis didesnė, ir jiems iš vis nebereikia kalbėtis, pakanka jų širdžių artumo, kuriame viskas pasakyta, viskas aišku be žodžių. Tai ir yra meilė, todėl ir jos simbolis – širdis. Mylinčiųjų širdys plaka vienu ritmu.
Kai tarp artimų žmonių kyla ginčas, būtina kalbėti tyliai. Pakanka vienam pakelti toną, kitas taip pat pakelia toną, nes didėja atstumas tarp jų širdžių. Kai žmogus skęsta, jis nesąmonigai daro išsigelbėjmo judesius, būdamas be sąmonės kabinasi už bele ko. Žmonės gelbėdami meilę irgi kartais taip elgiasi. Tačiau tai jau nebepadeda, nes jie jau nebemylimi. Todėl nuskęsta savo pačių nevilties klyksme uždarydami savo širdis…
Kai kyla ginčas, geriau kalbėti tyliai, neleisti sau kelti tono. Kai pykstama, nebegirdima kito, tik save. Ginčuose būtina sekti save, o ne kitą. Jeigu jumyse kyla pyktis, ginčus būtina nutraukti ir paklausti savęs, kas svarbiau: jūsų subjektyvi tiesa ar meilė artimam žmogui. Jeigu to nedaryti, kartą išauš diena, kai atstumas tarp mylimų žmonių širdžių bus toks didelis, kad jau bus vis vien, ką jie kalba arba ką veikia. Ir jeigu iš tos tolumos neberasime kelio atgal pas savo meilę, tai ir liksime be jos. Nenutolkite vienas nuo kito bardamiesi, nes nutraukti ryšiai ne visada beatsistato; vidinis nutolimas atitolina širdis; ir tai… jūs padarote patys…
p.s. Sugriauti galima per kelias minutes viską, ką statėme dešimtmečiais. Įžeisti visada lengva, o suprasti – daug sunkiau. Ir meluoti patogiau nei patikėti. Ir atstumti paprasčiau nei priglausti ir mylėti. Klausykitės savo širdies… Ji, skirtingai nuo proto, niekada nemeluoja, neišduoda, nepalieka…Meilė gydo… ji yra gydytojas… Svarbu, kad nebūtų per vėlu…
Ramybė