Vandens stichijos glėbyje
Populiarioji medicina yra užkariavusi bet kokį žmogaus natūralų veiksmą, požiūrį, būseną. O kaip žinoma, naujoji, progresyvioji medicina moko, kad reikia grįžti į gamtą, nes netobulos technologijos tolina žmogų nuo gamtos ir alina jį. Tik pagalvokite kaip tai svarbu nėštumo procese!
Nėštumas tai yra dviejų mylinčių vienas kitą sutuoktinių intymaus gyvenimo tęsinys ir tolesnis vystymasis. Tai ypatingai gilus jų vienybės suvokimas, o gimdymas, tai jų intymių santykių kulminacija – jausmų, enegretikos ir dvasios tarp vyro ir moters susijungimas.
Nėštumas – tai ne liga, atvirkščiai – tai ne tik kad natūralus ir sveikas organizmo reiškinys, bet ir ypatingas meilės laikas tarp sutuoktinių. Ir tie, kurie nesugebėjo tai pajausti ir pamatyti, prarado labai daug. Nėštumas – tai pats svarbiausias – pačios pradžios – vaiko gyvenimo periodas. Kodėl žmogaus gyvenimas pradedamas skaičiuoti nuo jo gimimo? Argi įsčiose žmogus negyvena? Ignoruojant šį gyvenimo įsčiose tarpsnį, nežinant ir nesugebant rūpintis vaisiumi, yra praleidžiama daugybė vaiko vystymosi galimybių. Be to, jis yra traumuojamas fiziškai ir psichiškai. Beje, kinų tradicijose žmogaus amžius skaičiuojamas ne nuo gimimo, o nuo pradėjimo, ir tai, turbūt, – ne atsitiktinumas.
Peržvelkime paprastus pavyzdžius: jei nėščia moteris plaukioja ir treniruojasi sulaikyti kvėpavimą, tai jos gimęs vaikas lengvai adaptuojasi vandeny, lengvai sulaiko kvėpavimą. Įsčiose kūdikis treniruojasi motinos būsenomis. Ir kvėpavimo sulaikymo patirtis jam pasitarnauja ne tik kad gerai išmokti plaukioti, bet yra ir neįkainojama patirtis kai kuriose sudėtingose situacijose, kur kūdikis negauna deguonies. Kūdikis, būdamas įsčiose, jaučia ir visą motinos vidinių būsenų spektrą(džiaugsmas, kančia, stresai…), taip pat jaučia fizines sąlygas: temperatūrą, fizinį krūvį, bendrą organizmo tonusą, socialinę motinos aplinką, drabužių komfortą ir t.t. Tokiu būdu jis per motinos organizmą yra ne tik veikiamas išorinių gyvenimo veiksnių, bet ir įsisavina daugelį socialinių normų dar iki gimstant. Ne tik embriono fizilogija, bet ir jo sąmonė aktyviai reaguoja į motinos gyvenimo sąlygas. O kas ypač svarbu, jis reaguoja į motinos santykį į nėštumą ir patį būsimą vaiką. Būtent šitame momente slypi daugybės patologijų priežastys ir unikali galimybė atsiskleisti vaiko psichiniams ir fiziniams sugebėjimams.
Fiziniai ir psichiniai žmogaus sugebėjimai formuojasi įsčiose. Vandens terpė gali suteikti naujas, unikalias galimybes šiam vystymosi procesui. Nėščiosios moters plaukiojimas ir kvėpavimo sulaikymas nuima bet kokį žmogaus stresą vandeniui, išsaugo plaukimo refleksą ir suteikia sąlygas pagreitintam kūdikio fiziniam – psichiniam vystymuisi.
Gimdymas vandenyje
Gimdymas vandenyje yra natūralus procesas, tačiau nepaprastas, todėl, kad žmonės, gyvendami pagal šiuolaikines gyvenimo normas, nutolo nuo natūralių savo organizmo galimybių. Mūsų šiuolaikinę civilizaciją, be visų kitų garbės nedarančių charakteristikų, dar vadina „protezine”: savo organizmo ir gamtos galimybes mes pakeičiame dirbtinais „protezais”: vaistais, technikomis ir t.t. Žmonės taip įprato pasikliauti komercinės medicinos siūlomais protezais, kad likę vieni su savo organizmu, tampa kurčnebyliais ir bejėgiais.
Šiuolaikinė moteris dėka civilizacijos vystyklų yra fiziškai taip silpnai išsivysčiusi, kad jai, norint normaliai natūraliai pagimdyti vaiką, reikia rimtai ir daug fiziškai treniruotis. Šiuolaikinė moteris ypatingai neišsilavinusi savo pačios kūno anatomijos ir fiziologijos klausimais, jau nekalbant apie vaiko. Ir visą atsakomybę jinai perduoda gydytojams. Šiuolaikinis vyras, nuvežęs žmoną į gimdymo namus, manosi atlikęs savo pareigą.
Gimdymas yra laikomas kaip apsilankymas pas dantų gydytoją: pakentėsi ir praeis. Daugybė šiuolaikinių moterų yra nepasiruošusios gimdymui: jos nejaučia pastovaus nėštumo džiaugsmo, vedančio į motinystę, ir nejaučia realios atsakomybės už savo vaiko vystymąsi, gimimą bei auklėjimą.
Gimdymas vandenyje turi apjungti visus šiuos komponentus. Mokytis gimdyti vandeny reiškia su džiaugsmu įsijungti į savo psichologinės ir fizinės sveikatos perversmą. Gimdyt vandeny reiškia prisiimti realią atsakomybę už save ir savo kūdikį ir sugebėti sukurti patikimą psichologinę atmosferą nuo negatyvaus įsikišimo. Tame didžiulį vaidmenį gali suvaidinti tėvas.
Gimdymas vandeny turėtų vykti, gaunant kvalifikuotą gimdymo vandeny specialistų pagalbą ir neužkraunant ant jų visos atsakomybės, o pasinaudojant jų patirtimi. Visos anksčiau išvardintos priemonės tinka ir mokinant naujagimius plaukti.
Jūs nusivylėte? Nesitikėjote, kad visos šios nuostabios idėjos reikalauja asmeninio kasdienio darbo ir treniruočių? Tada geriau pasiieškokite kitą kelią. Vanduo – tai tik harmoninga terpė jūsų kūdikiui, turtinga galimybėmis, bet ji nepakeis svarbiausio – tau tinkančio tavo vaiko harmoningo vystymosi kelio.
Vanduo – priežastis ir priemonė, priemonė ir Kelias – tai jūs ir jūsų vaikas. Sėkmingos kelionės!
Taigi, žmogaus asmeniniai požiūriai į normas, malonumus, komfortus yra pagrindinės kliūtys didžiulių žmogaus galimybių atsivėrimui. Ir požiūris į vandenį yra dar vienas stabdys būti sveikam. Mes mylime vandenį, kai norisi atsigerti, išsimaudyti karštą vasaros dieną, vertinam dušą, vonią, pirtį, bet kai tik prie vandens prisiartina vaikas, žmogų tuoj pat sukausto nerimas. Štai jūs nuplaukiate toliau nuo kranto, ir vėl ateina nerimas, jūs kažkodėl pradedate galvoti, koks čia gylis, apie traukulius, vandens gyventojus, kurie gali prie jūsų priplaukti. Ir tai vadinama vandens stresu. Būtent jis yra daugybės, netgi gerai treniruotų plaukikų, nuskendimų priežastis.
Naujagimis susipažįsta su pasauliu per savo tėvų emocines ir nervo – psichologines reakcijas. Jis momentaliai „nuskaito” jų baimes apie vandens pavojus ir „užrašo” tai į savo pasąmonę.
Filogenezė ir ontogenezė
Yra individualus vystymasis – ontogeneze, yra žmogaus kaip rūšies vystymosi pakartojimas – filogenezė. Ši didelė evoliucijos istorija kartojasi kiekvieno žmogaus gyvenime: nuo pradėjimo ir vystymosi motinos įsčiose, o gimstant tai lyg išėjimas į sausumą. Naujagimio gyvenime egzistuoja periodas, kada baimės vandeniui jis dar nepažįsta, nes vanduo yra jo stichija. Tas periodas atitinka mūsų protėvių vystymosi periodą, kol dar jie nebuvo palikę okeano vandens, ir vanduo dar nebuvo tapęs priešu Nr.1, ir tas periodas žmogaus gyvenime labai mažas – apie tris mėnesius, kol yra dar šansas atkurti santykį su vandeniu. Bet šalia kūdikio atsiranda suaugę, streso vandeniui platintojai. Ir būtent todėl vaikas išsiugdo baimę. Ir tai baimei pritaria močiutės, seneliai, draugai ir, deja, populiarioji medicina. Kada instruktorius išmokina naujagimį laisvai plaukti ir nardyti baseine, ir į patalpą, kur tai vyksta, įeina visko bijanti mama, naujagimis akimirksniu pamiršta išmoktą patirtį ir ima skęsti. Tokie efektai ir patirtys egzistuoja ir mokinant plaukti įvairaus amžiaus vaikus. Vadinasi, kad pirminė plaukiojančio kūdikio problema yra jo NEplaukiojančios mamos problema, kuri NORI, kad jos kūdikis plaukiotų, bet labai BIJO vandens ir plaukimo treniruočių. Manoma, kad naujagimis, kuris neturi išugdyto streso vandeniui, plaukti yra užprogramuotas genetiškai. Todėl šalia naujagimio turi būti žmonės, tėvai, neturintys ne tik stresų vandeniui, bet ir aplamai stresų.
Kad netraumuoti kūdikio sveikatos ir psichikos, reikia pašalinti kai kuriuos krūvius: gravitacijos poveikį ir judrumo sukaustymą. Pagrindinis naujagimio vystymosi priešas – vystymas į vystyklus. Reikia skatinti vaiko džiaugsmą judesiui ir plėsti šį diapazoną. Tėvai suvysto kūdikį tarsi jisai nejaustų jokių fizinių krūvių, tačiau yra ne taip. Suvystyti vaikai jaučia didžiulį diskomfortą, kuris kenkia jo sveikatai, psichikai ir fiziologijai. Jo raumenų vystymasis sulėtėja. Yra faktų, kai buvo rasti 2 – 2,5 metų ” mauglio” vaikai, kurie be drabužių ir be jokios motinos pagalbos susirasdavo maisto 25 km atstumu nuo savo guolio. Tai reikškia, kad žmogaus organizmas net tokiame amžiuje sugeba atlaikyti krūvius, kurie netelpa mūsų šiuolaikinių tėvų ir pop. medicinos rėmuose.
Išvada: naujagimio galimybių ribotumas yra ne biologinės organizmo galimybės, o jam primetamo gyvenimo būdo sąlygos, keičiant kurias, galima plėsti judėjimo aktyvumo ribas, pagreitinti metabolizmo procesus ir sukurti palankesnes sąlygas psichiniam vystymuisi.
A. Sargūnas