Priešiškumas sau gali kilti tada, kai žmogus laikantis save geru, netikėtai priverstas pripažinti savo negatyvumą. Tai atsitinka kiekvienam žmogui, kuris mano esąs protingesnis už kitus.

Žmogus, gyvenantis vardan inteligentiškumo, neleidžiąs sau suklysti, pradeda neapkęsti kitų klaidų, nesusimastydamas, kad neapkęsdamas kito, neapkenčia savęs. O kas įsigudrino pirmiausia pastebėti kitų klaidas, tas automatiškai kitame nekenčia savęs, ir nesuka galvos, kodėl jam bloga, kai blogas yra tas kitas, kuris apskritai su juo neturi nieko bendra.

Pasiekęs kritinę riba ir pavargęs vaizduodamas inteligentą, žmogus nori atsipalaiduoti.

Atsipalaiduojama, gelbėjantis nuo civilizacijos gerovės. Vieni bėga į negyvenamą salą, kiti iš miesto į kaimą, bet vos tik sugrįžta į miestą, viskas kartojasi iš pradžių. Treti apsiginkluoja alpinistų reikmenimis ir vietoj dvasinio išbandymo, pasmerkia save fiziniam išbandymui. Ketvirti keičia aplinką, darbo vietą. Penkti neišlaiko įtampos ir primityvaus žmogaus pavyzdžiu ima blaškytis, rėkauti ir demonstruoti kumščio jėgą.

Visuotiniai žinoma atsipalaidavimo priemonė yra alkoholis, paverčiantis žmogų kiaule. Kodėl žmogų lydina su šiuo šauniu gyvūnu?
Žmogui visų pirma trūksta dvasingumo. Net ir tada, jei apie tai nieko nėra girdėjęs. Todėl nepagarbūs plūstamieji žodžiai (tu – kiaulė!) susiję su materializmu. Kiaulė – tai gyvūnas simbolizuojantis maksimalų materializmą. Jai nepakanka gyventi horizontalios energijos sferoje, ji visur ieško galimybių giliau įkišti šnipą. Ir jeigu nesudaroma tokia galimybė, patiria stresą.
Žvelgti aukštyn nemoka, nebent tik tada kai reikalauja maisto.

Sielai, įsisavinančiai gyvenimo pamoką kiaulės veidu, nederėtų įsižeisti dėl dabartinio savo žemo išsivystymo laipsnio. Pagyros ir prablaivėjimas blogi dėl to, kad vietoj dvasinės ramybės ir išsilaisvinimo, jūs dar labiau sunerimstate. [noras sugrąžinti, senus gerus laikus, sukelia pasišlykštėjimą ir vėmimą]
Kur kas stipriau pražūtingiau veikia narkotikai.

Bailaus žmogaus noras, anksčiau ar vėliau perauga į nenorą, jeigu žmogus negauna to ko nori. Alkoholizmas – tai nenoras būti liūdnu, nervingumas – nenoras būti agresyviu, narkomanija – nenoras būti niekuo.

Deja mes nemokame tapti žmonėmis be kančios. Saiko nebūvimas sukelia krizę. Dar visai neseniai buvome seksualinės revoliucijos liudininkai, revoliucijos, kuri slaptąją temą „ištraukė“ iš po antklodės ir išstatę visų akims. Anksčiau mums draudė tai žiūrėti, o dabar verčia tai žiūrėti. Išsigandusi žmonija blaškosi nuo vieno kraštutinumo prie kito, kad suvoktų normalaus gyvenimo būtinybę.

Asmeninių seksualinių pasiekimų demonstracija – tai noras pasirodyti, kad aš esu geresnis už kitus. Kito žmogaus seksualinio gyvenimo parodymas – tai noras parodyti, kad jis blogesnis, negu aš. Tai kerštas iš pavydo.

Kas ko ieško, tas randa. Ir randa be vargo, jeigu ieško turėdamas tikslą. Savęs pažinimui išrastas veidrodis. Jis parodo viską. Tik mes nemokame iššifruoti savo veidrodinio atspindžio. Gyvenimas suteikia daugybę galimybių pažinti save. Pažinti savo dvasią ir sielą, galima mokantis iš gamtos.

Pykstama gailintis savęs. Gailestis sau kyla tada, kai žmogus prisikentėjo iš sielvarto ir daugiau sielvartauti nebeturi jėgų.

Viskas turi dvi puses, taip pat ir prievarta. Jeigu prievartaujame primityvų žmogų mokytis, t.y. tobulėti, jis mokysis nenoriai, bet vis tiek šio bei to išmoks. Kuo vyresnis tampa žmogus, tuo aiškiau suvokia, kad mokymasis būtinas ir pačiam naudingas. Gailestis dėl tuščiai praleisto laiko, savęs smerkimas už kvailumą, o tėvų, už tai kad jie neprivertė mokytis, irgi yra savotiškos rūšies mokymasis. Mokytis niekada nėra vėlu, tam gyvenimas ir duotas.

Jeigu žmogus trokšta mokytis, o mes verčiame jį dirbti, nes manoma, kad pirma reikia baigti darbus, o mokytis visuomet suspės, tai stabdome gyvenimo vystymąsi.

Darbas būna protinis ir fizinis. Primityvus žmogus vystosi sunkaus fizinio darbo dėka. Kuo daugiau triūsia, tuo intensyviau mąsto, kol protas nušvinta – viską galima padaryt paprasčiau! Kuo žmogus darosi protingesnis, tuo mažesnė fizinio ir didesnė protinio darbo dalis.
Jeigu protingas žmogus skirtų vieną, tris valandas per dieną galvosenos pagerinimui, stresų atsikratymui, stengtųsi patobulinti savo santykius su gyvenimu, stengtųsi suprasti augalus, gyvūnus ir žmones, tai ištrūktų iš baimės nelaisvės, ir nemirtų dvasinių kančių kamuojamas dėl kažko nepadaryto.

Pagal L.Viilma

www.sveikata.info

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *