Ne visiems suprantamas entuziazmas dėl bihevioristinės medicinos metodų panaudojimo galimybių gydant  somatinius susirgimus ir psichologų veržimasis užimti pagrindinę vietą aprūpinant gyventojus medicinine pagalba. Tuo metu, kai vieni gydytojai teigiamai vertina psichologų įnašą į mediciną, kiti tam prieštarauja teigdami, kad psichologai užsiima medicinine praktika, neturėdami atitinkamo diplomo. Akivaizdu, kad bihevioristinės medicinos ignoravimo priežastis yra gydytojų noras apginti savo „profesinę teritoriją“ ir apsaugoti pacientus nuo neteisėto įsibrovimo. Bet kadangi medicininių problemų ribos tarp psichinių ir fizinių aspektų tampa nebe tokios griežtos, galima laukti, kad psichologai tęs efektyvų bihevioristinės metodų kūrimo darbą sergančių žmonių pagalbai. Ginčai dėl šių metodų taip pat nesibaigs. Psichologų vaidmuo naujose JAV sveikatos apsaugos sistemose, ėmusiose vystytis 1990 m., tampa begalinių diskusijų ir daugybės prieštaravimų priežastimi, apie tai plačiau bus pasakojama 18 skyriuje.

Kai kurie kritikai teigia, kad bihevioristinių metodų efektingumas medicinos kontekste neįrodytas ir, kad menkai ištirti metodai naudojami pernelyg plačiai.

Metodų, kurių efektingumas neįrodytas, naudojimas medicinoje dažnai laikomas labai rizikingu ir ginčytinu etikos požiūriu, nors sunku suprasti, kodėl tai blogiau negu šių metodų panaudojimas sprendžiant psichologines problemas. Laimei, bihevioristinė psichologija tradiciškai skiria ypatingą dėmesį moksliniam tyrimui ar efektyvumo patikrinimui.

Eilė kritinių pastabų bihevioristinės medicinos adresu susieta su kai kurių psichologinio įsikišimo formų filosofiniais ir etiniais aspektais. Vyksta daug debatų dėl to, kad nutukimas priskiriamas tik prie moteriškų problemų. Žinoma, nutukimas- tai problema, kurios tyrimui ir sprendimui bihevioristinė medicina skiria ypatingą dėmesį, žinomas ir toks faktas, kad dėl nutukimo pagalbos žymiai daugiau  kreipiasi moterys nei vyrai. Dažnai kalbama apie tai, kad šis faktas atspindi nerealias šiuolaikines  kultūros tendencijas, skiriančias pernelyg didelį dėmesį lieknos iki liesumo moters įvaizdžio kūrimui, kuri  atrodo daug patrauklesnė ir socialiai priimtinesnė. Kritikai mano, kad psichologai neprivalo kištis į nežymiai nutukusių gydymą, greičiau jiems reikia nukreipti savo jėgas, kad pakeistų požiūrį į vidutinio svorio padidėjimą, tiek moterų, besikreipiančių gydymo, tiek ir visos visuomenės. Be to, lengvo pilnumo gydymo rezultatų tyrimai kalba apie tai, jog griežtų dietų laikymasis ir rūpinimasis svoriu faktiškai priveda prie antsvorio ( Brownell, 1982 ) . Yra galimybė, kad dietos, kurių metu kartojasi svorio numetimo ir priaugimo procesai, pavojingesni moterų sveikatai labiau nei pastovaus svorio, kuris truputėlį aukštesnis už vidutinį, palaikymas.

Kiti kritikai tvirtina, kad augantis dėmesys psichologinėms ligos priežastims, veda prie tendencijos „kaltinti auką“ . Jei primintume tokį faktą, kad nustatyti elgesio modeliai yra ligų priežastis,  ir jei visuomenė ims teigti, jog pats žmogus atsako už savo ligą, tai liks tik vienas žingsnis iki žmonių kaltinimo tuo, jog jie nieko nedarė, kad pakeistų savo gyvenimo kokybę ir todėl negalėjo užbėgti ligai už akių. Visiškai įmanoma, kad konservatyvūs tarnautojai ir draudimo kompanijos sugebės pasinaudoti tuo, kad sumažintų išmokas dėl ligų, susijusių su nesveiku gyvenimo būdu. Psichologai, užsiimantys sveikatos klausimais, privalo paaiškinti visuomenei, kad jos asmeninė atsakomybė už elgesio normas, kurias galima modifikuoti, – tai viena, o kaltinimas tuo, kad negalėjo pakeisti kai kurių elgesio ypatybių arba tuo, kad susirgo nors ir gyveno sveikai – visai kas kita. Galų gale, elgesio įpročių, kurie gali pakenkti sveikatai, pakeitimas tik sumažina rizikos lygį ar tikimybę susirgti, bet negarantuoja sveikatos.

Ganėtinai daug tyrimų, sprendžiant sveikatos problemas, buvo atlikta ryšium su bihevioristinių metodų panaudojimo efektyvumu , ir jų rezultatai dažniausiai patvirtina bihevioristinės medicinos naudą. Čia neįmanoma papasakoti apie visus tyrimus, bet vis tiek reikėtų pateikti kai kuriuos pavyzdžius. Skyrelyje 11.1. buvo pasakojama apie galvos skausmo gydymą. Lyginamieji psichoterapijos panaudojimo ir standartinės medicinos būdai, gydant žarnyno dirglumo sindromą, parodė žymių ligonių, kurių gydyme naudojo psichoterapiją, simptomų pagerėjimą, skirtingai nuo tų, kuriuos gydė standartiniais medicinos būdais, pagerėjimas laikėsi 12 mėnesių po psichoterapijos ( Svedlund, Sijodin, Ottoson, Dotevall, 1983 ). Ilgą laiką, darant žarnyno dirglumo sindromo tyrimus, buvo aptikta, kad beveik visiems pacientams , kurių gydymui buvo naudojama progresyvinė raumenų relaksacija, biologinis grįžtamais ryšys ir kognityvinė terapija, pagerėjo savijauta, ir tai išsilaikydavo net ketverius metus po gydymo ( Schwartz, Taylor, Schaff, Blanchard 1990 ). Greta su nurodytais , buvo atliekami ir kt. tyrimai , liečiantys daugelį kitų ligų. Apie juos smulkiai papasakota apžvalgoje ( Blanchard, 1992 ).

Stipriajai bihevioristinės medicinos pusei priklauso ir įvairi orientacija, ir naujo mokslinio holistinio požiūrio priėmimas sprendžiant problemas, ir  mokslino empirinio požiūrio akcentas. Nors visi šie faktoriai gana svarbūs iš filosofinės pusės, amerikietiškos sveikatos apsaugos sistemoje bihevioristinė medicina gali užimti svarbią vietą visų pirma dėl savo rentabilumo. Kasmetinės išlaidos sveikatos apsaugai vienam gyventojui JAV yra pačios aukščiausios pasaulyje, tuo pat metu pagal mirtingumo rodiklius ir kitus duomenis, kurie susiję su sveikata, mes esame toli ne pirmoje vietoje tarp išsivysčiusių šalių. Gydytojai skundžiasi pernelyg dideliais krūviais, ligoniai dėmesio stoka. Psichologai gali padėti sprendžiant šias problemas, pateikdami efektyvesnius ir pigesnius gydymo būdus, visų pirma ligų profilaktikos sąskaita ir, priemonių, išleidžiamų gydymui, ekonomija, taip pat dirbdami svarbų švietėjišką darbą su visuomene, suteikdami emocinę paramą, kam gydytojai neturi laiko ir įgūdžių. Tokiu būdu bihevioristinei medicinai belieka tik surinkti ir pateikti visuomenei ir tiems, kas suteikia sveikatos apsaugos finansavimą, rentabilumo pažymėjimus , kad jie palaikytų šios svarbios krypties įsijungimą į besikeičiančią JAV sveikatos apsaugos sistemą.

 

Hipnozės pagrindai

 

Hipnozė – puikus fenomenas. Du žmonės, palaikantys ypatingus santykius – hipnotizuotojas ir hipnotizuojamasis – įjungiami į veiklą, kai vienas kitam kalba, kad tas susikoncentruotų, užmerktų akis ir atsipalaiduotų, o po to jam įteigia įvairius dalykus, tarp jų ir psichologines reakcijas, ir šie pokyčiai pasireiškia. Būdamas būsenoje, kurią vadina hipnoze, žmogus gali įveikti liguistas manipuliacijas, niekaip į jas nereaguodamas. Gali pasikeisti jo fiziologinės reakcijos,  pvz., galimybė parausti, o taip pat širdies susitraukimų ritmas. Hipnozės būsenoje žmogus kartais gali atlikti veiksmus, kuriuos jis tikriausiai sunkiai atliktų įprastomis sąlygomis.

Iki šiol nėra vieningo hipnozės apibrėžimo. Ją labai sunku studijuoti. Po ilgų tyrimo ir diskusijų metų specialistai taip ir negali tvirtai pasakyti, kas iš tikrųjų yra hipnozė: sąmonės formos pasikeitimas, transas ar paprasčiausiai gilios relaksacijos būsena. Dauguma autorių, rašančių apie hipnozę, apibrėžia ją, kaip aukšto laipsnio įtaigą.

Kaip pasiekimas toks įtaigos laipsnis? Žmogaus įvedimo į hipnozės būseną ir darbo su jau užhipnotizuotais žmonėmis metodai labai skirtingi. Įvedimas į hipnozės būseną gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Ši būsena pasiekiama dėl specialių hipnotizuotojo veiksmų arba tikslingos savitaigos, kai klientas savarankiškai įeina į hipnozės būseną. Šis procesas gali užtrukti nuo keleto minučių iki pusės valandos. Hipnozės procedūra vyksta tyliame kambaryje. Klientas turi būti patogioje pozoje. Hipnozės  terapeuto  raminantis balsas taria įtaigos formules, siūlo klientui atsipalaiduoti ir susikoncentruoti. Pvz., kliento prašo atidžiai įsižiūrėti į kokį nors tašką sienoje, o po to sako : „Jūsų akis apima nuovargis“. Kaip gali neapimti. Tačiau manoma, kad klientas priima hipnotizuotojo žodžius kaip ateities viziją arba įtaigą, kuriai būtina pasiduoti, kas padidina  įtaigos laipsnį. Greitai po keleto įtaigų klientas įeina į būseną, kurią ir jis ir hipnotizuotojas laiko hipnoze. Spėjama, kad pasiduodami visoms iš eilės įtaigos formulėms (užmerkti akis, giliai kvėpuoti, susikoncentruoti į kai kuriuos jutimus ), klientai geriau priima kitą terapinę įtaigą.

Yra visa eilė klaidingų nuomonių apie hipnozę, pvz., : hipnozė verčia žmones veikti prieš jų pačių valią. Viena iš abejotinos hipnozės reputacijos priežasčių yra, kad ji dažnai naudojama pramoginiuose renginiuose, kuriuose žmonės atlieka pačius absurdiškiausius veiksmus, nesuvokdami, ką jie daro, ir nenorėdami šito. Ar yra savanorių, kviečiamų dalyvauti panašiuose pasirodymuose, kad juos „iš tikrųjų“  užhipnotizuotų –  klausimas ginčytinas. Greičiausiai gastrolieriai turi patirties, kaip parinkti norinčių bendradarbiauti savanorių ir geba juos įtikinti, kad veiktų pagal spektaklio taisykles. Siaubo filmai taip pat padarė neigiamos įtakos hipnozės požiūriu : juose rodoma kaip užhipnotizuotiems žmonėms įteigiamas noras žudyti arba vykdyti kitus kraują stingdančius veiksmus prieš jų valią. Tyrimai , žinoma, liudija, kad toks hipnozės pavaizdavimas yra visiškai nemokslinis,  kad negatyvi tokių filmų įtaka akivaizdi.

Hipnozė naudojama ir terapiniais tikslais, ir tam, kad padėtų žmonėms atgaivinti atmintį, liudijant nusikaltimų tyrimo eigoje. Kai kuriuose teismuose leidžiama įskaityti parodymus, gautus hipnozės pagalba, ir greičiausiai hipnozė bus vis dažniau naudojama juridinių procedūrų metu.

Nežiūrint į tai, kad kino industrija ir masinės informavimo priemonės formuoja negatyvų požiūrį į hipnozę, šis metodas nė kiek nėra pavojingesnis už kitas psichoterapijos formas. Kai žmogus yra hipnozės būsenoje, jo negalima priversti vykdyti kokius nors veiksmus prieš valią, nes hipnozė – tai psichoterapeuto ir paciento bendradarbiavimo aktas. Hipnozės pagalba negalima iššaukti amnezijos, tai įmanoma  tik tuo atveju, jei žmogus pats nori ką nors pamiršti. Žmogus, nesusipažinęs su hipnoze, žiūri į ją kaip į prievartos formą, kad mistinėmis galiomis apdovanotas hipnotizuotojas priverčia veikti hipnotizuojamąjį prieš jo valią. Pasitaiko atvejų, jog ir mokslininkai sutinka su tokiu požiūriu ir pasinaudoja juo kalbėdami apie žmones su aukštu įtaigumo laipsniu, vartodami tokius terminus, kurie reiškia pasyvumą arba silpnumą, būtent „įteigiamas“ arba „pasiduodantis hipnozei“. Iš tikrųjų į hipnozinį įtaigumą reikėtų žiūrėti kaip į ypatingą įgūdį , nuo kurio priklauso, jog vieni žmonės lengviau, o kiti sunkiau įeina į hipnozės būseną.

Šiais laikais dauguma laiko hipnozę bihevioristinės terapijos metodu, kuris gali būti efektyviai naudojamas daugeliu atvejų. Psichologai, gydytojai, stomatologai gali būti specialiai apmokyti taikyti hipnozės metodus ir jiems įteikiami atitinkami sertifikatai. Toks mokymas vyksta daugelyje organizacijų.

 

Trumpa hipnozės istorija

 

Apie hipnozę žinoma seniai. Ja naudojosi šamanai ir iliuzionistai, gydytojai ir pribuvėjos. Požiūris į ją svyravo nuo pagarbaus iki paniekinamai pašiepiančio. Formaliai hipnozės metodus medicinoje ėmė praktikuoti Europoje  XIX a. pradžioje , kur juos populiarino Mesmeris . Hipnozė tuo metu žinoma kaip „mesmerizmas“ , buvo naudojama akušerijoje jau 1831 metais ( Chertok, 1981 ), o chirurgijoje – dar anksčiau ( Spanos, Chaves, 1989 ). Froidas įvedė hipnozę į psichoanalizę, bet paskui jos atsisakė dėl savo metodo – laisvųjų asociacijų technikos. Galų gale Mesmeris buvo apšauktas šarlatanu ir jo metodai dešimtmečius medicinos bendrijos buvo ignoruojami. Paskutiniu metu hipnozė vėl įėjo į bicheviorinę mediciną, kur naudojama taip pat sėkmingai, kaip ir tradicinėje medicinoje, stomatologijoje ir psichoterapijoje. Hipnozė susigrąžino gerą vardą ir populiarumą.

 

Teoriniai hipnozės pagrindai

 

Atrodytų, jog jau sukaupta pakankamai duomenų, gautų iš kruopščiai kontroliuojamų tyrimų, kurie leidžia daryti išvadą, jog hipnozė – efektyvus įvairių sutrikimų gydymo metodas, ir būtent tiems žmonėms, kurie imlūs jam. Bet kaip ir anksčiau yra įvairių nuomonių dėl jos veikimo. Turima daugybė įvairių teorinių paaiškinimų, kuriuos galima suvesti į dvi dominuojančias grupes. Pagal pirmąją, hipnozė ypatinga, neįprasta sąmonės būsena. Pagal šią poziciją hipnozė yra kintama sąmonės būsena arba transas, kuris įvyksta hipnozės metu. Šios nuomonės šalininkai linkę manyti, kad hipnozinė būsena yra įvairių psichikos sferų disociacijos padarinys, kurio metu sąmonė ir valios kontrolė išsiskiria, tuo pačiu užtikrindamos sugestijos efektingumą.

Kita plačiai žinoma nuomonė yra ta, kad hipnozė nėra ypatinga būsena, kad tai paprasčiausia  kasdienių socialinių ir kognityvinių elgesio formų atmaina. Šio požiūrio šalininkai tvirtina, kad empirinių duomenų pagalba hipnozė gali būti suprasta pagal tas teorijas, kurios naudojamos tiriant elgesį kitomis socialinėmis sąlygomis ( Kirsch, Linn, 1995 ). Pavyzdžiui yra hipotezė, kad „užklausimo charakteristikos“ metu iš paciento reikalauja kooperacijos su hipnozinėmis įtaigomis, kadangi visiems žinoma, kokio elgesio „laukiama“ iš hipnotizuojamojo. Įmanoma ir tai, kad kai kurie žmonės mažiau bijo hipnozės ir dėl to mažiau priešinasi terapinei įtaigai, jie pasiduoda hipnozei sąmoningai, o ne pagal kažkieno patarimus. Hipnozės metu aiškiai neigiamas žmonių požiūris į kai kuriuos dalykus gali pakisti į nekritinį, tai yra tapti žymiai lankstesniu. Jie gali pasirodyti žymiai atviresni naujos informacijos įgijimui, taipogi gali pasireikšti naujas požiūris į įvykius, bet jų elgesys tuo pat metu gali būti aiškinamas psichologiniais principais, kuriais grindžiamos visos socialinio elgesio rūšys.

Psichologai praktikai turbūt dažniau prisilaiko tos nuomonės, kad hipnozė yra ypatinga būsena , kuri reikalauja specialaus teorinio pagrindimo ( apmąstymo ), o psichologai teoretikai dažniau tiki tuo, kad hipnozė gali būti paaiškinama įprastais socialinės, bihevioristinės ir kognityvinės psichologijos principais. Pateiksime kiekvieno požiūrio pavyzdžių. Miltono Eriksono teorija teigia ypatingos būsenos šalininkų požiūrį  (Erickson, Rossi, 1979; Rossi, 1980) , o Nikolo Spano ir jo kolegų darbas demonstruoja kognityvinį bihevioristinį požiūrį ( Spanos, Chaves, 1989; Spanos, 1991 ).

 

Miltono Eriksono hipnozės teorija

 

Miltonas Eriksonas, veikiausiai žymiausias pasaulio hipnotizuotojas, mirė 1980 m., nepalikęs išsamaus savo teorijų ir metodų aprašo, tačiau parašė nemažai mokslinių straipsnių. Jis padarė didžiulę įtaką daugumai šiuolaikinių garsių gydytojų , tokių kaip Cheili ir kiti. Nepaisant to, kad Eriksono nuopelnai nebuvo plačiai pripažinti jam gyvam esant (hipnozė tuomet nebuvo laikoma mokslu), šiandien jo idėjos labai populiarios.

Eriksonas manė, kad visos psichoterapijos rūšys yra pagrįstos hipnoze ir įtaiga. Pagal Eriksoną hipnozė susieta su terapiniu paradoksu, kuris plačiai aprašytas 14 skyriuje. Paradoksas, būdingas visiems terapiniams metodams, būtų toks. Neakivaizdus gydytojo paliepimas „žada“ padėti klientui pasiekti permainų ( galų gale klientas už tai ir moka !) . Tačiau dauguma gydytojų aiškiai pažymi, kad permainos pasiekiamos paties hipnotizuojamojo jėgomis, jų klientas gali pasiekti tik tada, kai pats to panorės. Tokiu būdu, jei klientas siekia permainų, tai tik dėl to, kad jis paklūsta neakivaizdžiam gydytojo paliepimui ( Pasikeisk! ), o jei ne, tai jis tampa pavaldus akivaizdžiam paliepimui (Nesikeisk, jei nenori!). Terapinio paradokso pagalba hipnotizuojamasis negali nepasiduoti vienam arba kitam paliepimui. Jis užhipnotizuojamas, kad padidėtų įtaigumas ir jis lengviau priimtų kitą naudingą įtaigą.

Nors Eriksono veikla buvo tik praktinė, jis sudarė sudėtingą teorinę schemą, kuri turėjo paaiškinti, kaip veikia hipnozė ir šalutinė įtaiga. Savo daugybės detalių stebėjimų dėka jis padarė išvadą, kad normalus žmogus mažiausiai turi du „protus“ arba dvi pažinimo bei supančios aplinkos suvokimo sistemas. Autorius jas pavadino „sąmoningas“ ir „nesąmoningas“ (arba pasąmonės) protas, suteikdamas tiems žodžiams visai kitą reikšmę nei Froidas.

„Sąmoningas protas“ sudarytas iš minčių, emocijų, suvokimo ir prisiminimų, būdingų žmogui, kuris turi pilną sąmonę. „Sąmoningas protas“ turi savo reikalavimus, pažinimo ir komunikacijos kelius. Jis veikia pagal logikos taisykles, lėtai reaguoja ir galvoja tiesmukai : priežastis – atsakomoji reakcija. „Nesąmoningas (pasąmonės) protas turi visai kitokių minčių, emocijų, suvokimų ir prisiminimų sistemą, turi savo poreikius ir tikslus, nesuprantamus sąmoningam suvokimui. Jis pasireiškia vientisumu, išvystyta intuicija, greita reakcija ir, pagal Eriksoną, yra išmintingesnis ir objektyvesnis nei „sąmoningas protas“ ( nors jam būdingas pažodinis prieinamesnis supratimas ).

Pagal Eriksoną „sąmonė“ yra pasipriešinimo ir gyvenimo sunkumų šaltinis, tuo metu, kai „pasąmonė“ yra sukaupusi naudingų įgūdžių ir tikslų, taipogi žinių, gautų iš patirties. Pavyzdžiui, pasąmonė žino, kaip reikia vaikščioti, – mes kasdien vaikštome , negalvodami apie tai. Tai vyksta iki tol, kol vaikščiojimas lieka už pasąmonės ribų, procesas vykdomas be problemų. Bet kai tik jūs pagalvosite apie tai, kaip jūs vaikštote, jums prasidės sunkumai. Tas pats, pavyzdžiui, atsitinka, kai jūs pagalvojate apie tai, kaip atrodote iš šono. Eriksonas pastebėjo, kad jo sąmonės ir pasąmonės idėjos sietinos su kairiojo ir dešiniojo galvos smegenų pusrutulių veiklos šiuolaikine samprata. Kairysis smegenų pusrutulis linkęs į loginį ir pažodinį stilių, analogiškas „sąmoningam protui“, o dešinysis pusrutulis linkęs į tikslingą suvokimą, intuicijas ir greitas reakcijas, būdingas „pasąmonės protui“. ( Erickson, Rossi, Rossi, 1976 ).

Faktiškai hipnozę galima tyrinėti kaip būdą, kuris išveda logiškai mąstantį kairįjį pusrutulį iš kelio ir duoda gydytojui galimybę tiesiogiai susisieti su dešiniuoju pusrutuliu, leidžiančiu  „dirbti“ su ta asmenybės dalimi, kuri gali priimti pasikeitimus. Ši hipotezė išsamiau apžvelgiama 16 skyriuje.

Eriksonas hipnozę išraiškingai vadino „… kaip padidinto įtaigumo dirbtinę būseną, primenančią sapną, kuriame pasireiškia normali, apribota laiko ir erdvės stimulų „sąmonės“ ir „pasąmonės“ psichikos elementų disociacija“. (cit pagal: Havens, 1985, p.249). į šį apibūdinimą įėjo visi Eriksono hipnozės teorijos elementai. Pavyzdžiui, joje yra padidinto įtaigumo būsenos samprata, kuri skiriasi nuo kitų panašių būsenų tuo, kad dirbtinai paspartinama hipnozinė įtaiga. Taip pat pažymėsim, kad ji leidžia „nesąmoningam“ (arba „pasąmonės“- Eriksonas naudoja abu terminus) protui funkcionuoti atskirai nuo „sąmoningo“. Kasdieniniame gyvenime „sąmoningas protas“ dominuoja valdant žmonių elgesį ir veiksmus, ir jis negali susidoroti su tokiomis problemomis, kaip grėsmės pajautimas ar nemalonūs kūno jutimai. Hipnozės būsena apribota laiko ir stimulų diapazonu. Tai reiškia, kad ji pasireiškia tik atitinkamu laiku ir atitinkamomis sąlygomis. Be to Eriksonas į hipnozę žiūrėjo kaip į „normalią būseną“. Ir iš tikrųjų, jis sakė, kad mes geriausiai elgiamės būtent hipnozės būsenoje (pavyzdžiui, saugiai vairuojame automobilį greitkelyje). Tokiu būdu Eriksonas manė, kad hipnozė ir įtaiga „dirba“ psichoterapijoje dėl tos priežasties, kad apeina problemas, „sąmoningus“ padarinius ir kreipiasi  tiesiogiai į protingesnę „pasąmonę“.

Hipnozinė įtaiga lyg ir trikdo logiškai veikiantį „sąmoningą“ , nušalina jį ir leidžia reaguoti „nesąmoningam“ . Hipnoziniai veiksmai yra alogiški, aiškūs ir tikslūs, kadangi jie leidžia gydytojui tiesiai kreiptis į „nesąmoninga protą“. Kadangi Eriksonas pasąmonę laikė sveikesne ir jautresne nei sąmonė, tai hipnozė, jo manymu, atsinaujinimo procesui naudoja geriausias paciento asmenybės savybes. Pasąmonė gali spręsti problemas, nepasiekiamas sąmonei, o kadangi ji pageidauja teigiamų pokyčių, tai vykdys terapeuto įteigimus, kai sąmonė tuo pat metu galėtų juos atmesti.

 

Nikolo Spano kognityvinės bihevioristinės pažiūros

 

Požiūris, pagal kurį hipnozė nėra ypatinga būsena, beveik toks pat senas, kaip ir pati hipnozė. Daugumai žmonių atrodo, kad hipnozės būsenoje gali vykti neįprasti dalykai, ir jie mano, kad neįprasti įvykiai reikalauju ypatingų paaiškinimų. XIX a. pradžioje Mesmeris tvirtino, kad jo procedūros yra veiksmingos dėl to, kad paveikia „gyvūnų magnetizmą“. XIX a. gydytojai, kurie bandė diskredituoti Mesterį ( ir jiems tai pavyko ) teigė , jog toks dalykas, kaip gyvūnų magnetizmas, neegzistuoja ir, kad magnetizmo reiškiniai gali būti paaiškinami kaip paprasčiausi įtaigos ir laukimo efektai.

XIX a. viduryje psichologai ėmė reikalauti, kad keliamos hipotezės būtų empiriškai patikrintos. Daugeliu atvejų moksliniai tyrimai nepajėgė patvirtinti, kad hipnozė yra ypatinga būsena. Buvo įvykdytos dvi bandymų serijos. Pirmojoje buvo lyginamas žmonių, esančių hipnozės būsenoje, elgesys. Daugumos šių tyrimų metu nebuvo rasta ypatingų skirtumų šių dviejų grupių atstovų elgesyje. Pavyzdžiui, ir tiems, ir kietiems kalbėjo, kad jie gali iškęsti skausmingą procedūrą, po ko buvo pastebėtas beveik vienodas abiejų grupių atstovų sumažėjęs jautrumas skausmui. Antroje tyrimų serijoje buvo atlikta daug stebėjimų, kai hipnozės būsenoje žmonės parėmė kai kurias įtaigas, bet šalutiniai tyrimai parodė, kad tie teiginiai buvo nesąmoningi. Pavyzdžiui pacientams hipnozės būsenoje įteigdavo, kad jie turi užmiršti tam tikrus žodžius, ir jie teigė, kad negali tų žodžių atsiminti. Bet kai jiems pasakydavo tuos žodžius, jų odos galvaninė reakcija keitėsi. (Tokių ir panašių bandymų pavyzdžiai apžvelgti Spanoso ir Šeivzo ( Spanos, Chaves, 1989 ). Iš tų tyrimų, matyt, reikia padaryti išvadą apie tai, kad racionalesnis hipnozės paaiškinimas yra ne tai, kad tai pakeista sąmonės būsena , o tai, kad ji yra vienas iš sudėtingų socialinio elgesio tipų (Kirsch, Lynn, 1995).

P. Sarbinas ( Sarbin, 1950 ) buvo pirmas šiuolaikinis teoretikas, kuris atmetė idėją apie tai, jog hipnozė yra ypatinga būsena. Naudodamas teatrinę metaforą, jis hipnozę vadino įsijautimu į vaidmenį. Mažoje dramoje, vykstančioje hipnozės metu, hipnotizuotojas ir klientas vaidina savo vaidmenį, vadovaudamiesi savo supratimu, požiūriu ir laukimu to, kas turi įvykti hipnozės seanso metu. Tokiu būdu, hipnozė priklauso nuo socialinio ir istorinio konteksto. Kaip ir Sarbinas, taip ir T. Barteris ( Barber, 1969 ) atmetė hipnozės, kaip kintančios sąmonės būsenos, sampratą ir per 1960 metus padarė daug bandymų, kurie pademonstravo hipnozės būsenos paprastumą. Autoriaus eksperimentai nekintamai parodydavo, kad užhipnotizuoti ir nehipnotizuoti žmonės įtaigos metu elgėsi labai panašiai. Kitas tyrinėtojas – M. T. Ornė ( Orne, 1962 ) – parodė, kad „poreikiai“, išplaukiantys iš hipnozės seanso situacijos, paaiškina, kodėl hipnotizuojamasis paklūsta hipnotizuotojo įtaigai.

Vėliau Nikolas Spanas ir jo kolegos  ( Spanos, Chaves, 1989; Spanos, 1991 ) išvystė kognityvinį bihevioristinį požiūrį į hipnozę. Kaip Sarbinas ir Barberas, Spanas mano, kad hipnozė nėra pakeistos sąmonės būsena, reikalaujanti specialaus paaiškinimo. Greičiausiai, hipnozė – tai tarpasmeninių santykių forma, turinti savo istorines šaknis, motyvaciją, kontekstinį ryšį ir tikslinį kryptingumą. Elgesys hipnozės metu – tai strateginis atsakymas į neįprastą situaciją, ir jis visai neatspindi disociacijos. Pacientai į hipnozę reaguoja ryšium su savo požiūriu  į  ją, su savo lūkesčiais ir hipnozės seanso neįprastos situacijos interpretacija. Hipnozės imlumas yra ne asmenybės bruožas, o sugebėjimas, kurį galima treniruoti ir tobulinti. Pasak Spano, nėra įrodymų, kad hipnozinio transo būsena gyvuoja atskirai nuo to, ką ji įgijo mūsų kultūroje.

Visi hipnozės aspektai, kurie atrodo neįprasti, gali būti paaiškinti iš kognityvinių bihevioristinių principų pozicijos. Pavyzdžiui, daugelis psichologinių tyrimų parodo, kad momentai, susieti su imlumu ir lūkesčiais gali paveikti tai, ką žmonės mato ir kaip jie elgiasi. Šiuos principus galima panaudoti  paaiškinant menamą nelaisvę hipnozės būsenoje. Dauguma mūsų kultūros žmonių laukia pasyvumo jausmo ir elgiasi nevalingai situacijose, vadinamose „hipnozės“ terminu. Jie realizuoja situacinius lūkesčius arba schemas, pagal kurias, hipnozės būsenoje turi įvykti tam tikri efektai, kaip, pavyzdžiui, nevalingas užsimerkimas. Individualiosios schemos sudaro sąlygas tam, kad kai kurie asmenys, kurie yra imlūs hipnozei, iš tikrųjų gali aukštai vertinti bendradarbiavimą arba, atvirkščiai, labiau vertinti savo sprendimus.

Kitas pavyzdys galėtų būti hipnozinės įtaigos efektas, nukreiptas į skausmo sumažinimą. Kognityviniu bihevioristiniu požiūriu individas yra  aktyvus įvairių kognityvinių veiksmų, turinčių tikslą sumažinti  kenksmingų stimulų veikimą, atlikėjas. Daugelis tyrimų parodo, jog neužhipnotizuoti žmonės gali gauti naudos iš tokių veiksmų, kaip dėmesio atitraukimas, pozityvus nusiteikimas arba teigiamas įsitikinimas, užtikrinant galimybę iškęsti skausmą. Hipnozė paprasčiausiai individui padeda panaudoti šias paprastas streso įveikimo strategijas ( koping strategijos ).

Spanas ir jo kolegos taip pat pabrėžia socialinės psichologijos principų, priklausančių įėjimui į vaidmenį, reikšmę,- mokėjimą pasirodyti ir padaryti tinkamą įspūdį. Visi žmonės vaidina kokius nors vaidmenis, pavyzdžiui, mokinį arba sutuoktinį, stengiasi pasirodyti geresni ir valdo tą įspūdį, kurį padaro kitiems, kad pakreiptų reikiama linkme  tarpasmeninių santykių vystymąsi. Individai, kuriems reikia hipnozinio gydymo, žinoma, nori vaidinti hipnotizuojamąjį. Jie stengiasi  pasirodyti gerai pasiduodančiais hipnozei pacientais, o hipnozės seanso meto stengiasi padaryti įspūdį, kad jie veikiami hipnozės. Tada, priimdamas visuotinai pripažintą tiesą, kad žmogų hipnozės būsenoje galima priversti vykdyti neįprastus dalykus, pavyzdžiui, iškęsti skausmą arba ilgai laikyti rankas  tol, kol jos „suakmenės“, individas visiškai gali pasiduoti įtaigai, nukreiptai į atitinkamą  jo kognityvinių ir elgesio ypatybių pasikeitimą.

 

Hipnozės įsikišimas

 

Šiais laikais hipnozė naudojama daugumos terapinių tikslų pasiekimui, pradedant bihevioristine medicina, apie kurią mes rašėme aukščiau, baigiant liguistų prisiminimų aptikimu ir simptomų susilpnėjimu, kurie priklauso kitiems psichoterapijos skyriams. Kaip ir kituose bihevioristiniuose metoduose pirmas žingsnis, panaudojant hipnozę, turi būti įvertinimas. Įvertinimas – paciento gydymui, jo problemų sprendimui,  panaudojant hipnozę, gali būti interviu arba sudėtingesnės procedūros. Kadangi akivaizdu, jog hipnozė efektyvesnė žmonėms, kurie jau turėjo atitinkamą patirtį, sudaryta keletas skalių kliento įtaigumui matuoti. Kaip pavyzdys galėtų būti Stenfordo įtaigumo skalė (Stanford Hypnotic Susceptibility Scale ), kuri yra standartinė procedūra, leidžianti nustatyti individo galimybę specialiai įtaigai, ryšium su hipnozinės įtaigos Profiliu (Hypnotic Induction Profile ) (Petinatti, Kogan, Evans, Wade, Home, Staats, 1990 ). Taip pat yra apklausos ir grupinio įtaigumo vertinimo skalės, tokios kaip Harvardo skalė (Harvard Group Scale of Hypnotic Susceptibility. ) (Kirsch , Council, Wickless, 1990 ).

Kaip ir kiekvienas psichoterapeutas, hipnotizuotojas turi nustatyti tarpusavio supratimą su klientu, racionaliai pagrįsti gydymą, aprašyti ir aptarti kitų rūšių įsikišimo galimybes ir kartu su klientu sudaryti gydymo planą bei jo efektyvumo vertinimo būdus. Šie žingsniai reikalingi, kad suformuluotų teigiamą požiūrį į hipnozę, sumažintų kliento susirūpinimą, sustiprintų jo situacijos kontrolės pojūtį ir įteigtų sėkmės viltį.

Hipnozės technikos varijuoja priklausomai nuo to, ar jos yra tiesioginės ar netiesioginės. Šalutinė hipnozinė įtaiga turi priemonių, kurios padidina kliento  imlumą, bet jos nėra vadinamos hipnoze. Tokia įtaigos forma sėkmingai taikoma klientams, kurie primygtinai aiškina, jog niekada nebus paveikti hipnozės. Pavyzdžiui, netiesioginės įtaigos meistras Miltonas Eriksonas taikė tokį būdą. Jis savo kvėpavimo ritmą derindavo prie kliento ritmo iki tol, kol jie pradėdavo kvėpuoti sinchroniškai. Po to jis palaipsniui keitė savo kvėpavimo ritmą, ir tik tada, kai klientas, derindamasis prie jo, pakeisdavo savo kvėpavimo ritmą, pereidavo prie terapinės įtaigos. Netiesioginę įtaigą galima įvykdyti ir verbaliniu būdu. Juk kalbai būdinga ta įdomi savybė, jog joje gali būti žodžiai, turintys tiesioginę ir netiesioginę ( tai, apie ką nekalbama, o  turima galvoje ) reikšmes. Pavyzdžiui, terapeutas gali kliento paklausti, kokią dieną jis norėtų netekti simptomo – trečiadienį ar ketvirtadienį. Aptariant aiškų klausimą apie datą, klientas turi priimti neaiškų teiginį, kad simptomą jis kontroliuoja ir nuo jo galima išsilaisvinti. Gana sunku priešintis šiai neišsakytai įtaigai, ir tokia netiesioginė forma gali padidinti kliento pasiruošimą pasiduoti įtaigai. Tiesioginės formuluotės gali turėti gerai žinomas komandas pradėti nuo tam tikros vietos, užsimerkti, susikoncentruoti tam tikroje situacijoje ir t.t.

Hipnozė plačiai taikoma bihevioristinėje medicinoje ( kai kuriuos būdus mes jau paminėjome ). Pavyzdžiui, ji naudojama tais chroninių skausmų atvejais, kai kiti gydymo būdai nepadeda. Tam pateikiama daug naujų relaksacijos būdų. Sakykime, nepavyksta panaikinti skausmo, bet kartais jį galima sumažinti arba padaryti ne tokiu sekinančiu. Jeigu hipnozės būsenoje žmogui įteigtume, kad jis turi skausmą nugaroje įsivaizduoti kaip raudoną dėmę, kurią galima pastumti, pavyzdžiui, ant rankos, tai įtaiga bus ne tokia stipri.

Hipnozė kaip bihevioristinis metodas padėjo pašalinant daugelį simptomų, tokių, kaip fobijos, tikai, nerimas, chroniniai skausmai, enurezė, bruksizmas. Kaip ir sisteminė desensibilzacija, gydant fobijas hipnoze, klientui reikia įteigti, jog jis nebijos, būdamas prie gąsdinančio objekto ar atitinkamoje situacijoje, jam bus įteigtos priešingos emocijos, kurios aprašytos 11.2 skirsnyje.

Kartu išsilaisvinant nuo simptomų, hipnozė padeda pakeisti arba kontroliuoti tokias problemas, kaip rūkymas, persivalgymas,  piktnaudžiavimas vaistais arba azartiniais žaidimais. Įsikišimas gali būti kaip tiesioginė komanda, naudojanti kryptingą įsivaizdavimą, norint pasiekti norimą elgesį.

 

 

Paukščių baimės hipnozinis gydymas

 

Gydytojas, gydantis paukščių baimę hipnozės pagalba, privalo iš pradžių paaiškinti procedūros esmę, pasiekti savitarpio supratimą, gauti apgalvotą sutikimą, o po to galbūt pradėti gydymą su įtaiga, panašia į tokią : „Aš norėčiau, kad jūs patogiai įsitaisytumėte savo kėdėje ir, kad jums niekas netrukdytų. Patogiau atsisėskite; jums turbūt norisi užsimerkti. O dabar paprasčiausiai kvėpuokite, kvėpuokite giliai, savu ritmu. Įsivaizduokite, kad įkvepiate, jūs pernešate visą jūsų kūno įtampą į plaučius, o kai iškvepiate, tai iškvepiate visą įtampą iš savo kūno.

Tęskite kvėpavimą, tęskite „įtampos iškvėpimą“ iki tol, kol pajusite gilų, pilną palengvėjimą. Paprasčiausiai kvėpuokite ir klausykitės mano balso, ir tegul jokie pašaliniai garsai jūsų nejaudina. Jūs imate jausti, kad atsipalaidavote ir tapote sunkus, lyg jūs būtute pasinėrę į kažką šilta ir nepavojinga, vis giliau ir giliau. Jūs visiškai atsipalaidavote, ir kadangi jūsų kvėpavimas lėtėja, jūs jaučiate, jog jums malonu būti kažkur tarp sapno ir būdravimo. Jūs galite duoti valią savo jausmams, iš tikrųjų galite, jums tampa lengviau, su kiekvienu įkvėpimu vis lengviau. Kai jūs jaukiai pasijusite ir būsite visiškai pasiruošę , aš paprašysiu jūsų sukoncentruoti savo dėmesį į kokį nors tašką ant jūsų dešiniojo kelio. Taip, gerai. O dabar aš paprašysiu jūsų susikoncentruoti į tašką ant jūsų dešinės rankos. Kai jūs tai padarysite, aš paprašysiu jūsų susikoncentruoti į tašką jūsų kaktos vidury ir įsivaizduoti, kad visa jūsų esybė susikoncentravusi ir atsipalaidavusi. Jūsų kūnui patogu visais atvejais, jūs paprasčiausiai egzistuojate, jūs pilnai atsipalaidavę, jūsų niekas nevaržo ir jūs visiškai laisvas. Jūs labai labai giliai atsipalaidavęs ir jums jauku“.

Po to, kai kenčiantis nuo paukščių baimės klientas atsipalaiduoja ir tampa pakankamai įtaigus, gydytojas gali pasakyti : „Jūs sėdite gražioje pievutėje, apie kurią mes jau kalbėjome. Jūs matote paukštelį, labai gražų paukštelį, kuris taip puikiai gieda saulutės atokaitoje. Ir jūs ramiai žiūrite į jį, jūs jaučiatės laimingas, klausydamas jo giesmės,  jūs džiaugiatės tuo, kad jis toks gražus. Kai jūs išeisite iš mano kabineto, pamatysite daug paukštelių, ir jie primins jums tą gražų paukštelį, ir jums bus malonu į juos žiūrėti, jūs būsite laimingas, kad pasaulyje yra giedančių paukštelių“.

Galima ir papiloma įtaiga, o seanso pabaigoje gydytojas gali pasakyti : „Na o dabar, kai tik būsite pasiruošęs, jūs nustosite galvoti apie šį gerą jausmą ir nukreipsite savo dėmesį į tai, kas dabar vyksta. Jūs jausitės pailsėjęs, atsigavęs ir pilnas energijos. Jūs galėsite atsiminti iš mūsų seanso visa, ko panorėsite. Jei jūs pasiruošęs, atsimerkite“.

Šio būdo panašumas su sistemine desensibilizacija, aprašyta 10.3 skirsnyje, akivaizdus.

Įsikišimas gali būti tiesioginė komanda nutraukti neteisingą elgesį, tam tikrų parinktų pavidalų panaudojimas, kurių tikslas padėti norimam elgesio pasikeitimui arba įteigti klientui, jog jis daugiau nenori elgtis neteisingai, kad dabar jis be vargo gali kontroliuoti savo elgesį, naudodamas jam įteigtas mintis ir schemas ir, kad nuo šiol jis elgsis nebe taip, kaip anksčiau.

Pavyzdžiui, gydant nuo persivalgymo galima panaudoti tiesioginį nurodymą – nesijausti alkanu, – galima įteigti, kad nuo maisto rūšies kliento alkio jausmas sumažės arba jis užsinorės padaryti dar ką nors, pavyzdžiui, atsigerti. Taip pat naudojami įsivaizduojami paveikslai – klientas įsivaizduoja esąs kiaulė, kuri pasiverčia į lenktyninį šunį – kaip gydymo tikslo metaforą. Ta pati metodika naudojama tam, kad atsikratytų blogų įpročių, pavyzdžiui, nagų kramtymo arba reikalų atidėjimo vėlesniam laikui. Analogija tarp šio būdo ir kognityvinės bihevioristinės terapijos metodų bus aprašyta 12 skyriuje. Hipnozė naudinga mokant relaksacijos ir stresų įveikimo technikos. Hipnozinė įtaiga žadina relaksaciją ir, kai klientas išmoks naudoti hipnozės techniką šiuo tikslu, jis galės naudoti ją visada, kai iškils būtinybė. Greta tiesioginio relaksacijos metodų mokymo, hipnozė padeda susidoroti su stresu, pritraukdama alternatyvias elgesio schemas, stresinėms situacijoms atsakomąsias mintis ir emocijas. Kliento neištiks pykčio protrūkis, esant kamščiams autostradoje arba nesėkmėms darbe, jeigu jį išmokysime įtampos minutėmis įsivaizduoti taikias scenas, pavyzdžiui, tokias, kaip jūros krantas arba pievutė, ir pakeisti pyktį bei nerimą taikiais jausmais.

Hipnozė taip pat naudojama su kitais psichoterapijos būdais, kurie gali būti vykdomi dalinai arba pilnai hipnozinės kliento būsenos fone. Tuo pačiu pasiekiamas jų veikimo sustiprėjimas, tačiau šiuo atveju gydymo sėkmė priklauso ne nuo hipnozės, o nuo teorinių principų, pagal kuriuos sukurtas naudojamas metodas. Jeigu fobija gydoma sistemine desensibilizacija, o hipnozė naudojama, kad pagreitintų gilios raumenų relaksacijos mokymo būdus, gydymo efektyvumas priklauso nuo teisingo sisteminės desensibilizacijos elgesio modifikacijos metodų principų panaudojimo, bet ne nuo hipnozės. Hipnozė naudojama kaip papildoma techninė priemonė kartu beveik su visais terapijos būdais – nuo psichoanalizės iki sisteminės šeimyninės psichoterapijos.

Hipnozė buvo naudojama psichoanalizės atsiradimo pradžioje, bet ir šiandien psichodinaminės krypties terapeutai laikas nuo laiko savo praktikoje naudoja hipnozę (smulkiau žiūr. skyr. 6 ir 7 ). Kitaip sakant, psichodinaminės terapijos tikslas yra asmenybės rekonstrukcija,  ir tas tikslas pasiekiamas perdirbant pasąmonės konfliktus, baimes ir prisiminimus, kad pasiektume katarį ir insaitą. Hipnozė gali šį procesą palengvinti, jeigu pacientas vargiai atmintyje atgamina ankstesnius prisiminimus ar kažkokie momentai pasireiškia pasipriešinimu, tai hipnozė gali atblokuoti tą pasipriešinimą arba pateikti informaciją iš pasąmonės. Kartais, grąžinant pacientą  į jo jaunystės ir vaikystės metus, pavyksta aptikti traumavusių įvykių tolimoje praeityje . Tokią regresiją galima įvykdyti eile hipnozinių priemonių, kaip, pavyzdžiui, „lifto metodas“. Hipnotizuojamo paciento prašo įsivaizduoti, kad jis yra lifte, pavyzdžiui, 30-ame aukšte,- tai paciento amžius. Kadangi liftas leidžiasi, hipnotizuojamasis tampa jaunesnis; kai liftas pasiekia 5-tą aukštą, durys atsiveria ir atstatoma svarbi scena, kuri iš tikrųjų įvyko penktais jo gyvenimo metais, ir t.t. Šio metodo aprašymas iliustruoja, kad visus sunkumus, su kuriais tenka susidurti terapeutui, praktikuojančiam hipnozę, reikia spręsti kūrybingai.

Dažnai labai naudinga yra savęs hipnozė. Vieni individai visiškai gali jos išmokti, kiti ją atranda patys ( vaikystėje vienas šios knygos autorių įeidavo i transą, kai gulėdavo šiltoje vonioje ir stebėjo vandens nutekamąją angą ). Bet psichoterapeutas gali išmokyti klientą įtaigos kaip vieno terapinių būdų. Terapeutas gali užrašyti įtaigos seansą į magnetofoną tam, kad klientas galėtų panaudoti šį įrašą savęs hipnozei . Terapeutas taip pat gali išmokyti klientą hipnozės būsenoje specialių būdų, pavyzdžiui įteigti, kad jam pavyks įeiti į gilaus atpalaiduojančio transo būseną, koncentruojant savo dėmesį  į kažkokį taškelį kaktoje arba tariant tam tikrus žodžius sau pačiam. Po to klientas galės pasinaudoti šiuo būdu hipnotizuotis bet kuriuo metu pagal savo pageidavimus. Tokios hipnozės panaudojimo būdai tie patys, kaip ir įprastos hipnozės, tik atsakomybė už transo įteigimą ir už atsibudimą perduodama klientui.

Pagaliau, hipnozė gali būti panaudota daugelyje savęs tyrinėjimo būdų : asmenybės ir karjeros augimo. Su jos pagalba galima grįžti į praeitį ir paanalizuoti savo ankstesnę gyvenimo patirtį, mintimis įsivaizduoti pokalbį su naudingais žmonėmis. Dauguma mano, kad hipnozė sustiprina kūrybines galias, išlaisvindama žmogaus kūrybinį potencialą. O kai kurie netgi mano, kad hipnozė padeda dvasiškai augti, pakviesdama į pagalbą, pavyzdžiui, „kosminę pasąmonę“ (asmeniškai mes visada stengiamės pasikviesti „kosminę pasąmonę“ ). Trumpiau sakant, hipnozė naudojama patiems įvairiausiems tikslams.

 

Hipnozės vertinimas

 

Nors šiais laikais hipnozė tapo visiškai pripažintu metodu, ginčai dėl jos nerimsta. Diskusija apie tai, kas yra hipnozė, ir ar ji susijusi su pasikeitusia sąmonės būsena, lieka neišspręsta. Nepaisant to, daugelis ja naudojasi būtent šiuo požiūriu, ypatingas tokios būsenos išskirtinumas tarp įprastų relaksacijos būsenų eksperimentais neįrodytas. Turint galvoje tai, kad hipnozė reiškia pasikeitusią sąmonės būseną, vadinama transu, hipnozės terapeutų nuomonės nesutampa dėl klausimo apie šio transo gilumo reikšmę. Jie nesiginčija dėl fakto, kad turima galimybė stebėti įėjimo į transą momentą atpalaiduojant raumenis, nuleidžiant vokus, sulėtinant kvėpavimą ir bąlant odai, bet jie negali sutarti dėl to, kas būtent lemia transo gilumą. Dauguma psichoterapeutų mano, kad transo gilumas nevaidina svarbaus vaidmens, kadangi galima efektyviai dirbti ir su klientais, kurie yra lengvo transo būsenoje. Viena problemų yra hipnozės simuliacija. Kai kurie gydytojai mano, jog visai nesvarbu simuliuoja klientas transo būseną ar ne, vis tiek darbas gali būti efektyvus.

Kontrolės problema svarbi hipnozės technikoje, ir šis klausimas pastoviai iškyla ginčų metu. Po daugiamečio nuomonių išsiskyrimo ir tyrimų tampa aišku, kad žmonės iš tikrųjų skiriasi tuo, kaip lengvai jie gali įeiti į hipnozinę būseną ( Kirsch, Lynn, 1995 ). Dėl to buvo sukurta daug įtaigos laipsnio vertinimo būdų,  kad būtų galima išaiškinti klientus, kurie lengviau pasiduoda hipnozinei terapijai.

Hipnozę kritikuoja kaip manipuliuojančią procedūrą, kuri privalo valdyti kliento dezadaptyvinį elgesį. Peršasi kontrargumentas, kad visi psichoterapijos būdai stengiasi pakeisti klientą; hipnozė –tai daro iš tikrųjų. Kliento valdymo aspektas taip pat yra aptarimo objektas, ypač tais atvejais, kai klientas priešinasi. O netiesioginių

 

 

metodų panaudojimas tam, kad išvengtume pasipriešinimo, kartais kritikuojamas kaip manipuliuojantis. Galiausiai, egzistuoja tokia problema : ar galima hipnozės pagalba priversti žmogų padaryti ką nors prieš jo valią? Šiuolaikiniai tyrimai tokių rezultatų neparodė, bet žmonės, kurie paprastai nelinkę į amoralius arba neleistinus poelgius, neįvykdys jų ir hipnozės būsenoje. Eriksonas nurodo, jog hipnozės poveikis ribojamas laiko ir stimulų pasirinkimu, nes individas iškart išeis iš hipnozės būsenos, jeigu jam lieps padaryti ką nors prieš jo paties valią ( Erickson, Rossi, 1979 ). Daugelį domina klausimas, ar tikra tai, kas vyksta hipnozės būsenos metu, ar tie prisiminimai, kurie būna hipnozės seanso metu, nors kiek tikslesni, nei įprasti prisiminimai? Ar žmonės savo prisiminimus koreguoja, kad įtiktų gydytojui? Daugelis psichoterapeutų mano, kad prisiminimų tikslumas neturi reikšmės, netgi jeigu tai prasimanymas, jis psichologiškai reikšmingas klientui, yra jo kūrybos produktas ir gali būti panaudotas terapijos tikslais. Su šiomis problemomis siejama ir amnezija. Ar galima priversti žmogų, pamiršti tai, kas su juo vyko hipnozės būsenoje arba išmesti iš atminties svarbius gyvenimo epizodus? Vėlgi tyrimai neduoda vienareikšmių atsakymų, tačiau dauguma psichoterapeutų į hipnozės seansą įjungia įtaigą, kad klientas sugebės atsiminti seanso turinį, kada panorės.

Nepaisant to, kad hipnozė tiriama jau ganėtinai seniai, ji vis dar lieka neįmenama teorijos mįsle. Rimti hipnozės efektyvumo liudijimai vilioja ją panaudoti  ir gydytoją, ir klientą, bet vis tik šis metodas tinka ne visiems. Ne visi klientai nori bendradarbiauti ir ne visi gali įeiti į hipnozinę būseną. Kai kuriems hipnozė kategoriškai nepriimtina, pavyzdžiui, asmenims su psichine negalia. Bet visi psichoterapeutai gana kompetetingi ir gerai įvaldę hipnozės techniką.

Hipnozė, kuri kaip ir biologinis grįžtamasis ryšys leidžia pasiekti geresnių klinikinių rezultatų, ypač bihevioristinėje medicinoje, ir yra rimtas terapinis metodas. Tokio hipnozės meistro, kaip Miltonas Eriksonas, rankose hipnozė tampa galingu ir efektyviu neišsprendžiamų problemų gydymo metodu per trumpą laiką. Netgi eilinio gydytojo rankose hipnozė tampa veiksmingu darbo su pacientais, kurie pasiruošę jį priimti, įrankiu.

 

 Bihevioristinė medicina ir hipnozė  tūkstantmečių sandūroje

 

Didėjant  psichinio ir fizinio žmogaus sveikatos aspektų supratimui tiek moksle, tiek ir plačiosiose masėse, daro neišvengiamą tolesnį sveikatos psichologijos ir bihevioristinės medicinos vystymąsi. Tokios terapinės technikos, kaip hipnozė ir biologinis grįžtamasis ryšys, aiškiai demonstruoja proto ir kūno ryšį. Tyrimai, kurie įrodo bihevioristinių metodų efektyvumą, turint galvoje tai, kad elgesio pasikeitimas veda prie pastebimų smegenų  funkcijų pasikeitimų ( Baxter et al., 1992 ), dar kartą  patvirtina, kad psichologija labai pagelbėjo medicinai ir sveikatos apsaugai. Ši pagalba – tai  socialiniai pokyčiai, kurie privalo paveikti ligų priežastis, tai būtų viena iš psichologų dalyvavimo šioje srityje krypčių – ligų profilaktika. 18-ame skyriuje mes aptarsime ateities problemas ir galimybę, jog psichologai galės dirbti kartu su kitų specialybių gydytojais – „Greitosios pagalbos“ specialistais. Tai įvykti gali tada, kai proto ir kūno vienybė niekam nekels net mažiausios abejonės.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *