Žmonės klausia, kaip galima kalbėti apie laimę, kai aplink tiek daug nelaimių, krizė.
Atsakysiu paprastai, pasaulyje viskas vyksta geriausiu žmonėms būdu ir visos nelaimės, negandos verčia žmones permąstyti ar ten jie eina? Kodėl kiti gyvena kitaip? Ką bedarytų žmogus jis gi veržiasi būti laimingu, o kelias į tą laimę, priemonės, yra nusėtos pasekmių, ir klystkelių.

Laimę, ramią ir ilgalaikę randa, pasiekia, dvasingi žmonės, kurie permąstė savo gyvenimo prasmę ir susikūrė ryšį su visko kas egzistuoja – Kūrėju.
Įsižiūrėkite į žmogaus veidą, jeigu jame matote nusistovėjusį nuoširdų gerumą, ramumą, šypseną, reiškia šis žmogus turi dvasingumo savybių, nes jo neerzina, jam nesukelia suirzimo joks gyvenimiškas faktas; jis supranta, kad visi įvykiai Kūrėjo valioje, o įvykių baisumas, katastrofos, iššaukiamos žmonių amoralumo pasekme, mažo dvasingumo, ir savęs, kaip sąmoningų žmonių nerealizavimo.

Jeigu žmogus nemato Dievo ar kitaip pavadinto pasaulio Šeimininko aplink, savyje ir gyvenime, o ieško Jo religijų dogmose ir pastatuose, tai galite stebėti, kad neranda laimės, nes pradeda vieni su kitais kariauti. Kodėl? Ten ne dvasingumo kelias, ten žmonių vienybės skaldymo priemonė, nes kitaip žemėje jau senokai vyrautų rojus. Vien tik krikščionybės rūšių: tikėjimų, sektų 4000, o kur dar kitos dogmos…

Todėl viena iš nelaimingų žmonių priežasčių yra ši ateizmo pakraipa, kai žmonės vietoje Dievo, renkasi šventyklas, kitus pastatus, ir paprastus žmones, kurie pasivadino Dievo tarnais, kad ant jų ir sužlugtų žmonių dvasingumo siekimas.
Ką gi jums siūlo bažnyčios ir cerkvės?
Išorėje – dorovę, gerumą ir pamaldumą, o ką siūlo nutylėjimu, vaizdais? Vaizdais siūlo paveiksliukus, kad ir kur jūs bežvelgtumėte, jūs matote, kankinamą, nukryžiuotą Kristų. O ar žinote, kad vaizdai ir paveikslai žmogaus sąmonėje palieka daug didesnį poveikį, nei žodžiai? Bet kokiu atveju į žmogaus smegenis įvedama inversija: žodžiais viena tiesa – gerumas, vaizdais kita – blogis ir kančios. Jeigu jūs nors kiek gaudotės kultiniuose dalykuose, magijoje, tai matote, kad vyksta psichikos programavimas – nuolankumas katastrofinei buičiai. Kuo žmogus daugiau pasineria į tai, tuo daugiau žmogaus fiziologijos tai perima, na prisiminkite stigmas… mokslas tai aiškina psi pasekme. O kur dar religiniai fanatai, kurie naikina kitatikius ir save pačius… Tokiame gyvenime laimės nėra.

Kaip veikia karma? Ar tikėti ženklais?

Kas liečia karmą, tai čia tokia painiava šiandien skelbiama įvairių teorijų, kad geriau ir nežinoti apie tokią esančią.
Jeigu šeima, klanas ar kita bendruomenės grupė turi savyje kokį tai neigiamą bruožą, tai jos atstovai turi apmąstyti ir išgyvendinti tą giminės blogį, kaip pavyzdžiui alkoholizmą, tada jie neturės ir pasekmių.
Jeigu tokį negatyvą tėvai dar perduoda ir vaikams, ir anūkams, tai be abejo egzistuoja grįžtamasis ryšys – karminis atpildas. O kaipgi kitaip, niekas negali kenkti ir negauti atlygio, kaip veiksmo pasekmės, tačiau kada ir kaip tai bus, deja, jau ne žmogaus privilegija.

Tačiau visame šiame karmos ir kitų likimo, lemčių labirinte neegzistuoja prievartinis programavimas, ir žmogus visada turi laisvą valią rinktis. Todėl žmogus, gaudamas informaciją gauna galimybes ir gali valdyti bet kokius karminius procesus, nes žmogus niekada neatsako už tai, ko nepadarė. Čia tik religinės baisyklės baugina žmones tuo, kad už jų nuodėmes kentės kelios kartos. Toks gąsdinimas, tai minios suvaldymo priemonė. Nors tose pačiose ne vakarų šalių biblijiniuose raštuose Salomono išmintyje teigiama, kad Dievas nebaudžia nekaltųjų už kitų nuodėmes.

Kas liečia ženklus, tai čia reikia žiūrėti labai atsargiai, nes jeigu žmogus turi tvirtą stabilią psichiką ir netiki ženklais, tai jie jo ir neveikia. Tai pats geriausias metodas laimės siekime. O jeigu žmogus tiki ženklais, tada reikia imtis apsaugos priemonių, na tokių kaip kad, jeigu kažką pamiršęs grįžai namo – pažvelk į veidrodį, arba nepereiti juodos katės perbėgusios kelio, pirmam.
Reikalas tame, kad jeigu žmogus pereis pirmas tą nelemtą kelią, tai įsijungs jo psichikos programavimas blogiems įvykiams, kur minties forma sukurs realybę.

Kiekvienas žmogus turi išmokti formuoti laimės minčių formas

Jeigu vaikinas svajoja apie merginą, tai jis ją sutiks daug greičiau, jeigu savo minčių formoje ją nupieš su visomis detalėmis ir palaikys tam tikrą laiką. Tokia algoritmika tinka ir šeimai ir šaliai. Lietuvoje nebus jokių gerų perspektyvų, kol dauguma, norėdama laimės, nesupras tiksliai ko jai reikia: ar tai konstitucijos naujos, prezidento, ar tai nemokamų barščių…
Jeigu nors 20% gyventojų žinotų tiksliai kokią nori matyti savo valstybę, tai jų minčių formos materializuotųsi tokia tikimybe, kaip tiksliai detalėse ji mato savo ateities matricą. Bet šiandien žvilgtelkit į TV ir kitas viešas kodavimo priemones ir suprasite kokia ateitis laukia.

Laimės erdvė

Gudročiai kviečia žmones svajoti ir ką? Prasvajoja žmonės iki pensijos apie gerą gyvenimą ir miršta. Kodėl? Todėl kad ne svajoti reikia, o tiksliai žinoti ko nori? kurti minčių formas, sisteminti ir maitinti jas informacijos talpa – tobulinti save, vystyti fiziškai, psichiškai ir dvasiškai.

Laimė neįmanoma nelaimingų žmonių apsuptyje.
Laimingas tas, kuris susikūrė apie save laimės erdvę, kurią sudaro žmonės – mylintys, gerbiantys save, natūrali gamtos aplinka ir visa ko Šeimininkas, nesvarbu kaip jūs tai vadinate.
Laimė už limuzino sienų – iliuzinė. Malonumų laimė, vadinasi hedonizmu, deja, tai nelaimingi žmonės – kančių klajokliai nuo vieno malonumo prie kito. Budizmas gerai nusako hedonizmo gyvenimo kančių beviltiškumą.
„Nenori būt išmintingu – kentėk“. Žmogus atsidavęs malonumų bumui, tampa norų vergu, o tada tenka vergauti ir šeimininkui, ir kokiai nors bendruomenei ar prekybos centrui. O tai atima valios laisvę.

Neįmanoma būt laimingu atskiruose malonumuose ar atskiruose tiksluose, nes jie baigiasi ir tada reik permąstyti gyvenimą, kad susikurti naują tikslą gyventi, naują malonumą, tai chaosas – laimės miražas.

Žmogus ieško išorėje laimės, bet ją randa tik tiek, kiek ją mato savyje. Kaip tai yra? Žmogaus tobulėjimas, jo genetinio potencialo vystymas, yra pagrindinis neišsenkantis žmogaus laimės šaltinis. Taip jau yra, kad žmonija, vietoje savo begalinių galimybių vystymo, ėmė kurti naujas technologijas – invalidines priemones – protezus ir pavadino jas progresu.
Viskam savas laikas, viskam sava vaga, ir technologijos kuriamos reikalingiausiu laiku. Nes viskas vystosi ir turi pasekmę.

Žmonės dirbtinai kuria akių, ausų, ir kitų jutimo organų galimybes technologijomis… tuo būdu pats žmogus virsta į ką? Į apsikarsčiusią valdymo pultais būtybę, kuri pasaulį mato TV ir interneto pagalba.

Visada laimingas tas, kuris išmąstė save kaip amžiną sielą, ir gyvena iš savo nemirtingumo pozicijų, o jo tikslas siekia už jo kūniško gyvenimo ribų. Toks žmogus nėra varžomas laiko ir jame gyvena ramybė, kurioje jis pasiruošęs gėriui, gėriui kiekvienoje savo gyvenimo akimirkoje. Kiekvienas žmogus gali gyventi laimėje tik pats radęs Dievo – intuicijos vadovavimą. Bepročių šurmuliuojanti nuomonėmis minia niekur neveda.

Ezoterika, ekzoterika …tik pavadinimai

Šiandieninė ezoterika daugumoje priėmė ne žmogaus galių tobulinimą, o vartotojų armijos vystymo pagrindą. Ji nebenukreipia žmogaus į savęs pažinimą, o pajungia jį išorinio pasaulio priklausomybei. Pinigai, pinigai, pinigai, štai ir visa ezoterika.
Ekzoterika formuoja žmonėse bėgimą nuo realybės, diegiant jiems nuolankumą atsieit neišvengiamybėm, žadant turtus ir rojų vėliau, ar po mirties. O va jau pasaulio nelaimės, kurias patys ekzoteristai ir organizuoja, yra numetamos Dievo valiai, atsieit jis kaltas. Ezoteriniai vediniai, budistiniai pagrindai taip pat mažai kuo skiriasi, nes finiše veda žmogų iš realaus gyvenimo, formuoja bėgimą nuo pasaulio rūpesčių į kokį tai kitą … jų sukurtą pasaulį nirvaną, jogą ir t.t.

Rytų būdas atimti žmogui tikrovę skiriasi nuo vakarų tik tuo, kad vakaruose žmogus net nesupranta kas su juo vyksta, o rytų metodų dėka žmogus pats atsisako savo gyvenimo kūrybos, laimės ir džiaugsmo. Be abejo, jam padeda žemiškieji dievai mokytojai. Jie saugoja tradicijas, būdus, metodus, kaip žmones atskirti nuo jų savarankiško gyvenimo kūrybos, ir pasaulinio gėrio, ir piktinasi tais, kurie nori gyventi ir kurti šį pasaulį tokį, kokie yra patys – laimingą. Jeigu guru ar kitas ezoterikos mokytojas ir ateina į pasaulietišką visuomenę tai tik tam, verbuoti žmones palikti pasaulį ir kurti sau gyvenimą anapus. Tačiau jie nepajėgūs nieko pakeisti šiame gyvenime ir padaryti šį pasaulį laimingą.

Laisvi žmonės nuo dogmatinio mąstymo žino, kad laimę galima susikurti ir tam reikalinga laisva žmogaus sąmonė, kuri įgali atstatyti organizmo galimybes ir sąžinės balsą, kad žmonių tikslas būtų jų pačių gerumas. O tai jokiu būdu ne baimė gyventi ir ne bėgimas nuo tikrovės, kurią mes patys ir niekas kitas kuriame.
Žmogaus laimė įmanoma tik žemiškojo gyvenimo kelionėje. Jeigu jis jos čia neras, neras jos ir ten, religinių dogmatų žadamajame rojuje, nirvanoje.
… pagal V.A.Jefimovą

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *