Mamoms

Visos problemos, kurios ateina į mūsų gyvenimą, tarnauja mums tame, kad suvoktume save. Jeigu motinos galvoja, kad pakanka jų vienų, kad apgintų savo vaikus, tai kaip jos gali apginti vaiką, jeigu pačios neapsaugotos nuo visko, kas joms gali nutikti.

Yra žinoma, kad kai kurie biologai daro labai daug eksperimentų su pelėmis apie tai, kad jos, patyrusios baimę, perduoda tai savo palikuonims. Paklausykite: jie tiria peles! Vietoje to, kad ištirti moterį, kuri jau milijonus metų gimdo pasauliui vaikus, jie pastatė laboratorijas ir išleidžia didžiulius pinigus tam, kad tirtų peles ir teikia tam didžiulę reikšmę, o gamtos laboratorija – moteris, kuri yra sukurta nuo pat šios planetos egzistavimo, visiškai neįdomi mokslininkams.

Žmonės turi poreikį pasikliauti pelėmis, dabar pelės (kiti laboratoriniai gyvūnai) moko žmoniją gyventi. O moterys? Pagal gyvūnus žiūrima į moteris? Man užteko stebėti keliolika moterų, jų nėštumo laiką, ir po to, kai jos jau pagimdė; aš galiu tvirtinti, kad motinos problemos visada atsispindi jos vaikuose. Bet žmonija laukia atsakymų iš pelių, ir kol laukia laboratorinių tyrimų, planeta apgyvendinama siaubūnais.

Moters galios

Mokslininkai ir toliau tiria gyvūniją vietoje to, kad apmokytų nėščią moterį mąstyti. Ir todėl aš kviečiu visas šios planetos moteris: „mielos sesės, suvokite, kokią grandiozinę užduotį patikėjo Jums pats Viešpats. Jūs turite savyje visas paslaptis, kurių dėka galite sukurti žmonijos atgimimą. Bet jūs žaidžiate savo nežinojimu. Suvokite savo misiją, ir vyrai pasistengs, kad Jūs turėtumėt geriausias sąlygas šiai misijai įgyvendinti.“

Moterys gali atsakyti: „Mes amžiais mylėjome ir buvome geros, bet vyrai mūsų nesuprato, jie iš mūsų tik juokėsi.“. Taip, aš tai žinau. Dauguma vyrų – egoistiški vaikai. Tačiau jie yra tokie todėl, kad moterys nesugebėjo sužaisti savo motinos vaidmens ir nepasinaudojo dvasiniais įstatymais, kai nešiojo savyje šituos vyrus. Moterys turėtų vienytis ir tvirtai kurti bendruomenes, kuriose padėtų viena kitai nešioti ir gimdyti kūdikius. Be to, jos turėtų dalintis šia informacija viena su kita ir mokyti viena kitą.

Rūpinkitės savo vaikais

Kiekvienas pats turi spręsti savo problemas, bet aš manau, kad niekas negali pakeisti vaikams mamos, kuri yra visada šalia, žinoma, jeigu ta mama tikrai žino, kaip auklėti vaiką. Kadangi nuo mamos labiausiai priklauso vaiko teigiamas vystymasis, todėl ji ir yra labiausiai atsakinga.

Dažniausiai žmonės kaltina išorines sąlygas iškilus problemoms, bet kas sukuria tas išorines sąlygas? Niekas nepateisina tėvų, kurie teisindamiesi užimtumu palieka savo vaikus auklėti kitiems. Kam tada jie juos turi? Jeigu jie jų neauklėja, o užsiima karjera, kam jiems vaikai? Tokie vaikai dažniausiai priverčia tėvus kentėti.

… dabar sakoma, kad auklėjimas yra bevertis, taip pat daug kas sako, kad vaikus reikia auginti visiškoje laisvėje, leisti jiems daryti viską, kad jie parodytų, ką sugeba. Tai klaida. Kiekviename vaike miega ir dangus, ir pragaras, ir vaiko ateitis yra tose tendencijose, kurias jo tėvai pažadins ir išvystys jame. Paimkite pačią tyriausią jauną merginą, pačią nekalčiausią, geriausiai išauklėtą; ji nesugeba padaryti nė mažiausios kvailystės, bet jeigu ją vilioti ir elgtis taip vulgariai, kad pažadinti joje seksualumą, tai jūs būsite nustebinti pamatę, ką sugeba šis angeliškas sutvėrimas. Kiekvienas žmogus sugeba daryti ir gėrį, ir blogį, tai priklauso nuo sąlygų, kuriose jis atsiduria, nuo jame prabudusių tendencijų. Nereikia aklai tikėti, kad jūs padovanojote pasauliui angelą, kuriuo jis gali būti tik tada, kai jūs protingai ir išmintingai elgsitės su juo. Bet jeigu jūs neišmanyme, nerūpestingai jį auklėsite, tai pamatysite susiformavusį velnią.

Motiniškos meilės kokybė

Tarkim jauna mergaitė, kuriai pirmiausiai yra dvasinis gyvenimas: ji meldžiasi, medituoja, daro pratimus, kad artėti prie savo pasirinkto idealo. Bet štai ji išteka, ir atsiranda kūdikis. Ir dabar pirmoje vietoje – šeimyninis gyvenimas, vaikas, ir ji pamiršta visą kitą. Paanalizuokime. Visi pateisina jauną moterį ir laiko, kad ji gyvena vardan vaiko paaukojusi savo dvasinį gyvenimą. Visuomenė mano, kad motinos akyse nieko negali būti svarbiau už jos vaiką, ir kad vardan to ji gali pažeisti dieviškuosius įstatymus, ir jeigu tas vaikas susirgs ar numirs, tada ji pyksis su savo Dievu, kaltindama Jį neteisybe ir žiaurumu. Bet aš laikau tai – neteisinga. Nes, jeigu moteris taip prisirišusi prie savo vaiko, kad pamiršta Dievą, tobulėjimą, tai iš tikrųjų ji myli tik save ir mąsto tik apie save, o ne apie savo vaiką.

Toldama nuo dvasinio gyvenimo ir paskirdama savo gyvenimą tik vaikui, mama savo vaiką atplėšia nuo dvasinio gyvenimo, nes pati jo nebepraktikuoja. Mama, mylėdama savo vaiką, kaip tik turi dar daugiau skirti laiko dvasiniam gyvenimui, saviauklai, kad jos vaikas būtų apsaugotas jos asmenine dvasine stiprybe. Kol tėvai ir mamos yra prisirišę prie savo šeimos taip smarkiai, kad niekada neišdrįsta laikas nuo laiko palikti jų, reikalui esant (kad kažko išmokti, pasiekti), jie niekada nebus laiminga šeima. Kalba eina ne apie fizinį išsiskyrimą.

… Kartą vienas sūnus paprašė pinigų savo mamos ir net grasino jai, kad nusižudys, jeigu ji jų neduos kokiai tai chaotiškai veiklai. Ir mama jam pasakė: daryk ką nori, aš norėčiau, kad tu būtum kilnus, o tu elgiesi kaip nusikaltėlis. Ir tada sūnus pirmą kartą susimąstė. Po kiek metų jis pasakė: mano mama tada mane išgelbėjo. Bet pažiūrėkime kas būtų, jeigu mama būtų pasakiusi: „o mano vargšas sūnau, nesižudyk, imk pinigus ir leisk juos, kaip nori.” Tada šis žmogus taptų budeliu. Aklas gerumas iš vaikų daro nusikaltėlius, ligonius, o paskui tėvai sako: mes jį mylėjome, dėl jo viską darėme… Štai taip suprantama meilė.

… Visos problemos, kurios ateina į mūsų gyvenimą, tarnauja mums tame, kad suvoktume save. Jeigu motinos galvoja, kad pakanka jų vienų, kad apgintų savo vaikus, tai kaip jos gali apginti vaiką, jeigu pačios neapsaugotos nuo visko, kas joms gali nutikti. Reikia ieškoti dvasingumo, tada ir žemiški dalykai bus jūsų, nes jūsų dvasiai paklūsta viskas. Kai tik Kūrėjas taps jūsų tikslu, jums priklausys visi, ką mylite.

Prigimtis

… Netiesa, kad kraujo ryšiai yra stipriausi. Fiziškai jūs galite priklausyti valstiečio šeimai, o dvasiškai – karalių šeimai. Ir atvirkščiai: fiziškai galite būti karališkos šeimos vaikas, o iš prigimties – vargetų šeimos. Kaip pasielgs atėjus skurdui tas, kuris iš tikro myli savo šeimą? Vienas ras savyje drąsos išvykti ir rasti uždarbį, kad išgelbėti šeimą, o kitas, neturintis tokios meilės šeimai, liks ir skurs. Taip pat ir dvasiniame gyvenime. Mokytis medituoti, melstis, gyventi – visada yra turtas, kurį jūs duosite šeimai, artimiesiems. Kol motina nesiveržia į šviesą, į dvasingumą, jos meilė nėra ta, kuri vystys vaiko dvasią ir jis augs neklaužada, ir t.t. Motina turi tobulėti, tada jos meilė įgauna kitą kokybę. Kaip matematikoje: joks kiekis antro išmatavimo figūrų negali duoti nors vienos trečio išmatavimo figūros.

…motinos turi mokytis dirbti su savo vaikais mintimis, maldomis… Sakydama savo vaikui: „ tu mano auksas, brangakmenis, gyvenimas, mano meilė“, motina maudo vaikutį šviesoje kaip Saulė, skverbiasi į vaiką meile ir ramybe.

… atšalimas tarp tėvų ir vaikų vyksta dėl tėvų nesugebėjimo perduoti vaikui savo virpesius, meilę, gyvenimą, išmintį.

… Aš vėl kreipiuosi į mamas:
„ ar tikrai linkite savo vaikui laimės? Rūpinkitės juo visa savo meile. Kalbėkite su juo, kai jis miega, glostykite jį švelniausiai ir spindėkite jam visomis pasaulio spalvomis. Paimkite prizmę ir pažiūrėkite pro ją į šviesą. Šis spektras teišsisaugo jūsų atmintyje, ir atkurkite šias švarias spalvas savo vaikui.

Michaelis Aivanchovas – pedagogas, filosofas, mokytojas
Paruošė I. Metrikienė