Viena moteris, atvažiavusi gimdyti į gimdymo namus, pasakė daktarui, kad turi pasikalbėti su savo dvasiniu mokytoju apie minčių įtaką, į ką jis išsijuokė: „ kas čia per nesąmonės, nejaugi jūs tikite, kad motina savo mintimis gali įtakoti kūdikį?“ Štai toks yra gydytojų lygis šiandien. Tad ko galima laukti iš ateities visuomenės?

… Būdamas pedagogu aš retai kalbu apie vaikų auklėjimą. Visi pedagogai užsiima vaikais, o aš esu išimtis, nes manau, kad auklėti reikia tėvus.

… Netikiu jokiomis pedagoginėmis teorijomis. Esu įsitikinęs, kad vaikų auklėjime yra reikšmingas tik tėvų pavyzdys, iki ir po vaikų gimimo. Jeigu tėvai nieko nedaro savo asmeniniame savęs auklėjime, tai kaip jie gali auklėti vaikus?

… Ar daug žmonių, nusprendusių turėti vaikų, užduoda sau klausimus, ar jie yra sveiki, ar turi pakankamai turto, kad aprūpinti vaikus apsauga, komfortu bet kokiose gyvenimo peripetijose, o svarbiausia, ar gali būti jiems pastoviu gyvenimo pavyzdžiu? Žmonės dažnai apie tai nemąsto. Jie gimdo vaikus ir palieka jiems patiems spręsti jų problemas, o šie paaugę jau turi savo vaikų ir t.t.

… būsimi tėvai nemąsto, kad vaiko pradėjimui reikia ruoštis mėnesius, o tai ir metus. Bet dažniausiai pradėjimas prasideda po persirijimo ar persigėrimo alkoholiu, kai jau nebežino, nei kur, nei kaip… O gi vaiko pradėjimas turėtų vykti pilnoje harmonijoje tarp mylinčiųjų.

… Barniai tarp tėvų, neištikimybė, šaltumas ir t.t. sukuria namie atmosferą, kuri atsispindi vaiko sveikatoje. Tėvai turi suprasti, kad vaikas turėtų būti ne gyvuliško instinkto rezultatas, o minčių, sielos ir meilės išraiška.

Dauguma žmonių gyvena gyvulio gyvenimą: valgo, miega, geria ir dauginasi – jų akte nėra nieko dvasingo, meilė iš vis neturi reikšmės, o vėliau vaikai turi atkentėti už tėvų kelių sekundžių malonumą. Todėl auklėti reikia tėvus ir būsimus tėvus, tuo būdu netiesiogiai bus auklėjami ir vaikai…

… Dauguma tėvų mano, kad jų pareigos – galimybės apsiriboja vien pradėti ir pagimdyti vaiką, o visa kita: vaiko charakteris, konstitucija, sugebėjimai ir trūkumai priklauso nuo atsitiktinumo ar Dievo, apie kurį irgi neturi jokio supratimo. Girdėję kažką apie paveldimumą, jie neabejoja – vaikas bus panašus į juos ar senelius, tačiau negalvoja, jog gali kažką tai padaryti, kad gali įtakoti panašumus ir galimybes.

… Tėvai, kurie gyvena kontroliuodami save ir gyvenimą, gali tikėtis dvasingų vaikų, bet tokių yra taip reta, kad planetoje pilna nusikaltėlių, ligonių ir t.t. Pradėjimo metu tėvas yra kūrėjas, o mama formuoja vaiką. Tėvas duoda savo esmę: tai, ką jis turi savyje sukaupęs, kuo gyvena, ką jaučia, ir savybių visumą. Gyvenimo būdas registruojasi chromosomose. Kiekviena mūsų ląstelė turi atmintį. Nesvarbu, kaip jūs vaidinate save – gerą, nuoširdų… tai beprasmiška, nes viskas, ką mąstote, jaučiate registruojasi ir paveldima daugybėje kartų…

… Kas liečia mamą, tai ji per devynis mėnesius sukuria savo vaikui visas savybines medžiagas, pati to nežinodama, ji sukuria teigiamas arba neigiamas vaiko vystymosi sąlygas. Kaip ji tai daro? Ji tai daro savo mintimis, jausmais ir gyvenimo būdu.

… Daugybė motinų neturi jokio supratimo apie tai, kad jos įtakoja savo vaiko esybę. Kai gimsta vaikas, paauga, jau vėlu ieškoti auklėtojų, gydytojų, mokytojų, kad perauklėti tai, kas jau įdėta. Vaikas jau susiformavęs. Joks mokytojas ar auklėtojas negali jo performuoti taip, kaip, jeigu daiktas padarytas iš švino, negalima jį perauklėti į auksą. Vaiką galima išmokyti, bet pakeisti jo prigimtį neįmanoma. Todėl geriausiai vaiką formuoti įsčiose. Moteriai visų svarbiausia nešiojant kūdikį yra jos mintys ir gyvenimo būdas, kuris apspręs vaiko sveikatą, talentus ir galimybes.

Žmonių gerovė motinos rankose

… Aš žinau kitaip, negu mano daugelis: siela į vaiko kūną įeina tada, kai jis pirmą kartą įkvepia. Iki to ji randasi šalia mamos. Vyras ir moteris turi žinoti, kad jų būsimi vaikai atspindės jų asmenines mintis ir gyvenimą. Jeigu vaikui kažkas nutinka, ar jis turi kažkokių problemų, tai jau yra sukurta tėvo arba motinos galvoje. Jeigu jūs manęs paklausite, kodėl pas jus gimė būtent toks vaikas, aš jums atsakysiu: jūs gi žinote, kas pas jus galvoje. Jūsų vaikas – gyvas to atspindys. Tokiu būdu gali pažinti save per savo vaikus.

Sodai nėščiosioms

… Vietoj to, kad valstybė eikvoja milijardus: ligoninių, kalėjimų, teismų, mokyklų statymui ir išlaikymui, aš patarčiau užsiimti nėščiosiomis moterimis. Išlaidos bus daug mažesnės, o rezultatai – dideli. Tam reiktų išskirti teritoriją su geriausiu klimatu, su gražiausia gamta, pastatyti ten gražiausius rūmus, sodus, parkus, gėlynus, baseinus ir fontanus. Ir ten turėtų gyventi visą savo nėštumo laikotarpį besilaukiančios moterys. Jos ten turėtų skaityti poeziją, vaikščioti, klausytis muzikos, klausytis lekcijų, kuriose jas apmokytų teisingai mąstyti, ten jas lankytų vyrai, kurie taip pat galėtų praeiti kursą apie tai, kas yra jų vaikai ir kaip elgtis su savo nėščiom žmonom. Štai tada į pasaulį ateitų žmonės pilni talentų, dvasingumo ir kitų gerų savybių.

Po gimdymo moteris galėtų grįžti į savo varganas gyvenamas vietas, jeigu jau taip yra būtina, ir jų vaikai tikrai išves savo tėvus iš skurdo. Niekas neužsiima nėščiųjų moterų mąstymo ir gyvenimo sąlygom, kultūra, o kai į pasaulį ateina didžiulis skaičius bepročių, ligonių ir nusikaltėlių, valstybė stato kalėjimus, ligonines ir didina gydytojų, pedagogų ir policijos skaičių. Bet tai nieko negali pakeisti.

Visi šie išleisti milijardai pedagogikai ir psichologijai niekada nepakeis užgimusio žmogaus esmės, kurią suformavo mama, būdama nėščia. Joks pedagogas ir jos gydytojas nepakeis gilios vaiko prigimties. Bet koks noras pagerinti sunkių vaikų charakterį yra pasmerktas, nes tai yra tik dresiravimas, ir viskas vyksta taip pat, kaip su laukiniais gyvūnais – juos galima paauklėti, išmokyti teisingai sėdėti ir rengtis, elgtis, bet kai tik jie grįš į savo bandą, jie bus tokie, kokie yra. Galbūt mano išvados kai kam atrodys nepagrįstos, bet negalima kritikuoti plano, kurio niekas neišbandė, be to ne viskas iš karto, tam reiktų kelių kartų.

… Viena moteris, atvažiavusi gimdyti į gimdymo namus, pasakė daktarui, kad turi pasikalbėti su savo dvasiniu mokytoju apie minčių įtaką, į ką jis išsijuokė: „ kas čia per nesąmonės, nejaugi jūs tikite, kad motina savo mintimis gali įtakoti kūdikį?“ Štai toks yra gydytojų lygis šiandien. Tad ko galima laukti iš ateities visuomenės?

Michaelis Aivanchovas – pedagogas, filosofas, dvasios mokytojas
Vertė www.sveikata.info

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *