Augalai

Valgyti monoflorą – sena, kaip pasaulis. Tai aprašoma Esėjų evangelijoje. Į šią sistemą atėjau pats, ne teoriškais išvedžiojimais, kas  teisinga, o kas ne. Aš nepretenduoju į „autorystę“, ar „išradimą“. Savo asmeniniu organizmu sau pačiam įrodžiau, kad sveikas gyvenimo būdas yra labai paprastas. Aš sau  paneigiau visą melagingą, prigalvotą įsivaizdavimą apie sveikatą, subalansuotą mitybą, mediciną. Ištraukiau iš įvairių ligų ir gydytojų savo draugę. Ir šie, aukščiau išvardinti dalykai, man yra daug reikšmingesni už kieno tai nuomonę.

Pagrindinė mano maitinimosi taisyklė

Vienintelė taisyklė, kurios griežtai laikausi, yra maitinimasis vieno valgymo metu tik gyvu augaliniu maistu, nemaišant kelių augalų. Druska, pipirai ir visi kiti skonio sustiprintojai – griežtai atmetami. Vienintelis gėrimas, kurį  geriu – vanduo. Geriausiai jį gerti iš natūralių šaltinių. Jeigu man duotų rinktis gerti vandenį su chloru arba destiliuotą, aš rinkčiausi destiliuotą. Suvalgyto maisto kiekis ir laikas kada valgyti, gali būti labai įvairus. Tai nesvarbiausia. Yra nuostata nevalgyti prabudus. Jeigu tektų ryte valgyti,  suvalgyčiau obuolį, ar apelsiną. Jeigu prabudus esu labai alkanas, tai valgau daug. Taip būna kartą, du, metuose. Apetito netūrėjimas ryte yra normalus ir sveikas dalykas. Pirmas stiprus rimtas pavalgymas vyksta pusiaudienyje. Suvalgomo maisto kiekis priklauso nuo apetito. Jokios tvarkos, kada valgyti nėra, tai improvizacija. Tarpai tarp valgymų – įvairūs: nuo 30 minučių iki kelių valandų. Dažniausiai apetitas sukyla vakarais ir aš valgau prieš pat miegą, jeigu noriu valgyti. Tačiau jeigu dėl kokių tai reikalų nepavalgau iki pusiaunakčio, tai apetitas dingsta pats. Aš sąmoningai nesirenku didelės maisto įvairovės. Valgau tai, prie ko įpratęs kūnas. Kartais aš pasilepinu egzotišku vaisiumi, kaip desertu. Štai ir visa dieta. Jokios prievartos sau, jokių bado kančių, ypatingų produktų – nėra. Valgau tai, kas noksta pagal metų laikus. Be abejo, kad perimti šitą maitinimosi sistemą, prireiks valios. Tačiau įpratus – gaunasi savaime, dėka proto ir kūno harmonijos.

Kodėl mono? Salotų aklavietė

Daugelis klausia, kodėl valgau vieną vaisių, vienam valgymui? Žmonės mano, kad tai kraštutinumai. Daugelis žmonių, pereina į šią maitinimosi sistemą dėl sąmoningos simpatijos tokiai dietai. Pasisakysiu šia tema. Temperatūros paveiktas apdorotas maistas, netenka gyvybės, biologinio aktyvumo, jis tampa tiesiog mase. Pavyzdžiui kompiuteris pakenktas aukšta temperatūra, tampa tiesiog metalų ir plastmasių lydiniu. Kokia nauda iš jo? Žmonės tą patį daro su gyvu maistu, kai jį termiškai apdoroja: verda, kepa ir kitaip. Enzimai, būdami proteinais, jautrūs temperatūrai ir iš karto miršta, o negyvas maistas papuolęs į skrandį, virškinamas eikvojant didelius savų organizmo enzimų kiekius. Būtent organizmo enzimų eikvojimas iššaukia organizmo išsidėvėjimą, ligas. Mėgėjai badauti išnaudoja badą tam, kad organizmas, kol skrandyje nėra maisto savo enzimus panaudotų remontuoti save. Kai valgomas gyvas maistas, organizmas pasyviai dalyvauja jo perdirbime, nes bet koks gyvas produktas turi viską ko reikia, kad susivirškintų ir pasišalintų iš kūno. Bet koks gyvas produktas turi savo enzimus ir savo ko-enzimus -vitaminus, be kurių enzimai tiesiog negali egzistuoti. Enzimai taip pat turi metalo atomų, vadinamų mikroelementais, turi maitinamą terpę, kurioje visa tai ir egzistuoja. Tai vieno nedalomo produkto dalys, ir tik to produkto enzimai gali dirbti, su to paties produkto ko-enzimais; ir tik jo maitinamoji dalis gali būti jų aktyvavimo terpė. Geras pavyzdys yra vynuogės. Jų enzimai yra odelėje ir tada, kai odelė sprogsta sukandus, ko-enzimai pradeda reaguoti vynuogės maitinamoje terpėje, jos sultyse. Taip prasideda rūgimo procesas, kurio metu, sultys virsta į kitą bioaktyvią medžiagą – vyną. Bet monoflorantiečio (MonoFlorantietis – Žmogus, vienam pavalgymui valgantis tik vienos rūšies žalio, augalinio maisto produktus) organizme šio proceso fermentacija vyksta visai kitaip, nei viską valgančio žmogaus. Monoflorantiečio organizme, vynuogės rūgimo proceso metu, organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas. O apdorotą maistą valgančio žmogaus organizme, tai veikia, lyg nuodai, ir geriausiu atveju pučia vidurius, o blogiausiu – viduriuojama. Vynuogė yra labai bioaktyvi, kaip pvz. kriaušės, kurias valgoma labai atsargiai. Žmonės valgydami įvairią gyvą florą vienu metu, veda organizmą į aklavietę, nes tai nėra miręs maistas, kuriam organizmas turi išskirti savo nuosavus enzimus, kad jį suvirškinti, o čia yra gyva, aktyvi masė, kurioje neveikia nuosavi enzimai, tačiau neveikia ir jų ko-enzimai, nes viskas yra sumaišyta, nėra atitikimo. Kaip pasekmė – salotų mėgėjai yra amžinai alkani ir jų kūnai labai liesi. Tokioje aklavietėje, su tokiu maitinimusi, jie pradeda valgyti ir negyvą maistą kartu su salotom, nes jaučiasi nepasisotinę, tuo būdu grįžta prie negyvo maisto. Štai toks tiesos momentas.

Jeigu gyventi gyvu maistu, tai jį valgyti reikia nemaišant. Žmogus nepadarys geriau, nei padarė Kūrėjas. Žmogus gali tik sugriauti, ar tai spausdamas sultis, ar tai raugindamas, fermentuodamas, šaldydamas, virdamas, ne mažesnis blogis yra ir produktų maišymas, kad ir gyvų, tam, kad skonis būtų stipresnis, ar kad vertingiau būtų, ar dar dėl kokių tai kitų priežasčių. Mumyse gyvena įvairios bakterijos, kurios mus maitina, sintezuodamos viską būtiną mūsų kūnui. Jos mus gydo, gina. Štai šitos bakterijos ir yra mūsų organizmo enzimų šaltinis, o šių bakterijų ir kūno simbiozė yra sveikatos pagrindas.

Enzimai, tai molekulinio lygio darbininkai. Jie surenka ir išrenka sudėtingas molekules, darydami būtent tą sintezę, ir būtent tik valgant žalią – mono maistą vystosi ši flora,  kaip ir buvo sumanyta Kūrėjo. Išvada: organizmo flora, gyvena ir auga todėl, kad maistas pats save virškina, o pats organizmas nesikiša į šiuos procesus. Ir jeigu kas nors atsitinka organizmui, tai kūnas momentaliai įjungia visą potencialą. Štai todėl, pas monoflorantietį greitai užgyja žaizdos, organizmas praktiškai nepasiekiamas jokioms peršalimo ligoms. Gyvas, žalias maistas daro kūną tvirtu. Kas monoflorantiečiui – gėris, tas gurmanui – mirtis.
Paruošė www.sveikata666.lt

3 komentarai
  1. Roberta
    Roberta rašo:

     Nuostabus straipsnis,esu labai dekinga administratoriui. kaip tik dabar planuoju pora savaiciu pasimaitinti mono zaliavalgiskai. Dideliu pokyciu savo organizme nebijau, kadangi jau ilgokai maitinuosi 70proc zaliai.

    Atsakyti
  2. Ieva
    Ieva rašo:

    Patiko. Beje, alkana valgydama gyvą maišytą maistą nesijaučiu, tačiau energijos atžvilgiu – 100 proc. pasiteisina mono variantas.

    Atsakyti
  3. Kristijonas
    Kristijonas rašo:

    Na va, visiškai paaiškina kodėl nuo pat vaikystės kai tik pradėjau valgyti visiškai nemėgstu jokių salotų, mišrainių ir kitokių man labai neskanių dalykų, o atskiras daržoves ir vaisius – labai :) Matyt kartais organizmas pats žino, ko nori. O šiaip labai inovatyvus straipsnis, ačiū !

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *