Miegas –  nuolat pasikartojanti elgesio ramybės būsena. Centrinė nervų sistema miego metu beveik nepriklauso nuo aplinkos. Jo metu sutvarkomos nervų sistemos vidinės funkcijos, ir tuo būdu paruošiamas organizmas gyvenimui ir dienos veiklai. Tai lyg laikinos sąmonės susilpnėjimo valandėlės. Tačiau miegas nėra pasyvus, bet priešingai, labai aktyvus procesas, turintis daug skirtingų elgesio stadijų.

Maždaug trečdalį savo gyvenimo, vidutiniškai apie 25 metus, mes pramiegame. O kodėl? Ar negalėtume, užuot šitiek miegoję, daugiau laiko skirti kokiems nors kitiems užsiėmimams? Deja ir gyvenimo tikrovė, ir moksliniai tyrimai rodo, kad tai neįmanoma.

Miego trukmė ir jo poreikis priklauso nuo daugelio faktorių, visų pirma – nuo žmogaus amžiaus ir nuo indvidualių savybių. Naujagimiai miega 16-20 valandų per parą, suaugusieji 7-8 valandas, na, o pagyvenusiems žmonėms užtenka ir 6 valandų miego. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą miega labai trumpai, tačiau jaučiasi pailsėję, darbingi, geros nuotaikos. Tačiau esama ir miegalių, kurie taip ir negali išsimiegoti. Miego poreikį, jo trukmę ir kokybę dažnai lemia žmogaus fizinės ir psichikos savybės.

 

 

 

 Miego fazės

 

 

 

Miegui būdingos tam tikros fazės:

 

      Pirmoji fazė – perėjimas iš budrumo būsenos į miegą. Ji trunka maždaug 5 min. Mums ką tik užmigus. Tuo metu mums kyla regimieji vaizdiniai, kartais krūptelime, „krintame“ ar „sklendžiame oru“. Iš tokio miego lengvai atsibundama ir atrodo, kad jau buvome užmigę.

     Antroji fazė pakeičia pirmąją ir trunka apie 20 min. Jos metu esame jau daug labiau „atitrūkę“ nuo aplinkos. Prižadinti miegantįjį šioje fazėje dar nesunku, tačiau pabudę pasakytumėt, kad jau buvote užmigę.

           Trečiosios ir ketvirtosios fazės metu smegenys generuoja vadinamąsias delta

bangas – lėtas ir dideles amplitudes. Trečioje fazėje kinta kūno temperatūra, lėtėja

širdies darbas. Miegančiojo jau taip lengvai neprikelsime. Ketvirtoje fazėje miegas

pats giliausias, jūs galite negirdėti žadintuvo, o nubudę kurį laiką nesuprasti, kur

esate.

           Penktoji ( greito miego, REM ) fazė ateina po to, kai praėjus maždaug valandai

nuo miego pradžios iki ketvirtosios miego fazės grįžtama į trečiąją, po to į

antrąją.Tada vietoje tolesnio grįžimo į pirmąją fazę prasideda penktoji – vadinamasis

greitas miegas. Miegančio žmogaus akys po užmerktais vokais ima stipriai judėti, iš

čia ir pavadinimas REM – anglų k. rapid eye movement. Jis dar vadinamas greitu

miegu, nes elektroencefalograma jo metu rodo didelį smegenų aktyvumą, kartais net

didesnį nei budrumo būsenoje. Būtent šioje fazėje mes sapnuojame ryškiausius

sapnus. Kvėpavimas ir širdies darbas esti greitas, nereguliarus. Tačiau raumenys,

nedalyvaujantys minėtoje veikloje, yra labai atsipalaidavę, tarsi paralyžuoti. Galbūt

todėl šioje smegenų aktyvumo fazėje mes neišokame iš lovos.Greito miego fazė

baigiasi grįžimu į ankstesnes miego fazes, ir ciklas vėl kartojasi.Tai įvyksta keturis –

penkis kartus per naktį.

 

 

                                                    Miego sutrikimai

 

     Miego sutrikimai – tai varginantys miego kokybės, trukmės, miego – budrumo ritmo pasikeitimai arba kokie nors nenormalūs reiškiniai miegant ( pvz., vaikščiojimas). Jie

atsiranda dėl psichologinių, emocinių, neurologinių priežasčių, „lydi“ depresiją ir kitus

psichikos sutrikimus, fizinį diskomfortą sukeliančias ligas, piknaudžiavimą kava, alko-

holiu, kai kuriais vaistais ir pan. Sutrikus miegui, darosi sunkiau dirbti, mokytis, būname suirzę, pikti, nesiseka bendrauti. Kai kada miego sutrikimai gali tapti nelaimingų atsiti-

kimų, traumų ar net mirties priežastimi. Esant įvairiems miego sutrikimams, reikėtų

kreiptis į specialistus, kurie nustatys, kodėl sutriko miegas ir patars, kaip juos įveikti.

Pagrindiniai miego sutrikimų požymiai yra šie:

  • sunkumai užmiegant
  • nubudimai naktį
  • bloga miego kokybė
  • darbingumo sumažėjimas
  • mieguistumas dieną
  • miego priepuoliai
  • miego – budrumo ritmo sutrikimas
  • vaikščiojimas miegant
  • košmariški sapnai
  • kalbėjimas naktimis

Šiuolaikiniame pasaulyje pastebima miego sutrikimų dažnėjimo tendencija. Jų gydymas tabletėmis, kuris iš pirmo žvilgsio atrodo efektyvus ir patrauklus, nėra labai gera išeitis. Vartojant migdomuosius, miego kokybė būna prastesnė, nes daugelis jų sutrikdo miego struktūrą. Be to prie migdomųjų priprantama, ir ilgainiui, norint gauti tokį patį rezultatą, tenka didinti jų dozes.

Norint kovoti su miego sutrikimais be vaistų, reikia laikytis sveikos gyvensenos, rū-

pintis savo fizine ir psichologine sveikata. Visų pirma rekomenduojama:

  • Susikurti miagamajame ramią, malonią aplinką, nelaikyti jame kompiuterio, televizoriaus.
  • Gultis ir keltis kasdien tuo pačiu laiku, net ir išeiginėmis dienomis.
  • Prieš miegą atsipalaiduoti, vengti stiprių emocijų.
  • Vartoti mažiau kavos, stiprios arbatos ir kitokių stimuliuojančių medžiagų.
  • Vakare nepersivalgyti ir daug negerti, kad nereikėtų naktį keltis.
  • Prieš miegą nerūkyti, nevartoti alkoholio
  • Jei nesiseka užmigti apie 20 minučių, geriau atsikelti ir užsiimti kokia nors malonia nesudėtinga veikla.
  • Išmokti raumenų atsipalaidavimo, autogeninės treniruotės, meditacijos pratimų ir juos reguliariai naudoti.
  • Šalinti miegą trikdančias pirnines priežastis – stengtis atgauti emocinę pusiausvyrą, konstruktyviai spręsti konfliktus ir kitas probleas, įveikti nerimą.

 

Dažniausiai pasitaikantys miego sutrikimai:

Nemiga – vadinamas sutrikimas, kuriam esant žmogus sunkiai užmiega, naktį dažnai nubunda, rytą jaučiasi neišsimiegojęs.Laikina nemiga galia atirasti, turint rimtų rūpesčių, kenčiant skausmus. Sutrikimą galime  diagnozuoti, jei minėti požymiai neišnyksta ilgiau kaip mėnesį, pasireiškia keletą kartų per savaitę ar dažniau.

 

   Miego apnėja – miegant pasunkėjęs kvėpavimas ir knarkimas, kuris trukdo žmogui gerai išsimiegoti (be to erzina aplinkinius). Atsipalaidavus tam tikriems gerklės raumenims ar dėl kvėpavimą reguliuojančių smegenų centrų sutrikimų kai kada net keliasdešimt sekundžių oras gali iš viso nepatekti į plaučius, po to žmogus pabunda. Tai gali kartotis  daug kartų per valandą. Žmogus gali to nejausti, tačiau iš ryto jaučiasi nepailsėjęs, skauda galvą, vargina mieguistumas, sunku susikaupti. Dažniau šis sutrikimas vargina turinčius antsvorį, besiskundžiančius širdies veiklos sutrikimais asmenis. Apsnėja gali tapti netgi mirties priežastimi, todėl ją būtina gydyti.

 

   Narkolepsija – staiga užeinantys nesuvaldomo snaudulio ir miego priepuoliai, trunkantys nuo kelių sekundžių iki keliolikos minučių. Žmogus, kuris naktį pakankamai gerai išsimiegojo, gali užmigti  tiesiog besikalbėdamas su kitu, valgydamas, vairuodamas mašiną ir pan. Pabudęs jis jaučia jėgų antplūdį, tačiau jau po keleto valandų priepuolis gali vėl pasikartoti. Narkolepsija sergantys žmonės negali dirbti greitos reakcijos ir didelio dėmesingumo reikalaujančių darbų, nes paprasčiausiai gali ….viską pramiegoti, sukeldami pavojų sau ir aplinkiniams. Jiems, beabejo, kyla daus sunkumų buityje.

 

Miego – budrumo ciklo sutrikimai – neatitikimas tarp paros meto ir asmens miego  bei budrumo periodų kaitos. Pvz., žmogus miega dieną, o naktį negali užmigti. Tai gali būti nemigos padarinys, atsirasti keletą dienų iš eilės pažeidus tradicinį darbo ir poilsio ritmą, dirbant pamainomis, dažnų kelionių metu persikeliant į kitas laiko juostas ir pan.

Sutrikęs miego – budrumo ciklas dažniausiai neigiamai veikia profesinę karjerą, šei- myninį gyvenimą ir kitus socialinius ryšius.

 

   Vaikščiojimas miegant, arba somnambulizmas – sudėtingas elgesys(vaikščiojimas,

apsirengimas, valgymas ir pan.) nesąmoningoje būsenoje, giliai įmigus. Dažniausiai

vaikštoma pirmą nakties trečdalį. Vadinamąjį „lunatiką“ sunku prižadinti, žvilgsnis    atrodo „tuščias“. Pabudus paprastai nieko neatsimenama, gėdijimasi. Šis sutrikimas

dažnesnis vaikystėje, ypač 11-12 metų amžiuje ir tarp berniukų. Jis gali būti lengvos    formos ir laikui bėgant išaugamas.

 

    Naktinis siaubas – sutrikimas, kai žmogus pabunda apimtas siaubo, sėdasi lovoje ir  net šaukia, tačiau negali prisiminti, kas tą siaubą sukėlė. Rytą gali būti užmiršta ir tai, kad naktį apskritai buvo toks įvykis. Šis sutrikimas dažniausiai vargina 3-7 metų

vaikus, ypač berniukus. Manoma, kad jis paveldimas ir, laimei, paprastai išaugamas.

 

         Košmarai – stiprių neigiamų emocijų kupini, baimę keliantys, sapnai. Nuo naktinio siaubo jie skiriasi tuo, kad yra gana gerai prisimenami. Košmarus taip pat labai dažnai sapnuoja vaikai. Užuot raginus vaiką „baisų“ sapną kuo greičiau pamiršti, geriau reikia leisti jam išsipasakoti, kartu pasvarstyti, pvz., kaip būtų galima išvengti pavojaus, jei panaši situacija susidarytų tikrovėje.  Kaip geriau tai padaryti, patars specialistas. Klasifikuota košmarų turinio analizė gali padėti suprasti jų priežastis. Dažnai košmariški sapnai persekioja po stiprių emocinių sukrėtimų, stresinių išgyvenimų.

 

Miego higienos taisyklės

 

  1. Nesnausti paros metu – tai blogina nakties miegą. Reikia stengtis judėti, išsiblaškyti. Geras budrumas dieną, gerina miegą.
  2. Reikia eiti miegoti tik tada, kai norima miego.
  3. Reikia miegoti tiek, kad rytą jaustumeisi pailsėjęs ir žvalus.
  4. Aplinka yra labai svarbi užmiegant. Miegamajame turi būti tik silpna šviesa, o muzika švelni.
  5. Triukšmas kenkia miegui, net jeigu nuo jo ir nepabundama, o ryte neatsimenama. Nuolatinis triukšmas veikia lėtai ir pamažu sutrikdo miegą. Galima nusipirkti ausų kamsčius.
  6. Per šiltai miegant, miegas blogėja, bet peršaltas oras irgi negerina miego.
  7. Vakare išgėrus kavos, arbatos (kurių sudėtyje yra kofeino), sutrikdomas miegas net tų žmonių, kurie vėliau užmiega.
  8. Alkanas žmogus sunkiau užmiega. Vakare šiek tiek suvalgius (šiltas pienas ar jo produktai), lengviau užmiegamą.
  9. Reikia nesistengti užmigti per prievartą, jeigu neima miegas. Rekomenduojama ką nors daryti (megzti, skaityti ar ką kitą) tada greičiau nusiraminama, sumažėja įtampa, nemigos baimė ir lengviau užmiegama.

 

 

                                                              Sapnai

 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų nesunkiai prisimins bent vieną savo kada nors sapnuotą sapną. Sapnuoja visi žmonės, išskyrus nedaugelį turinčiųjų neurofiziologinių sutrikimų. Sapnuose patiriame įvairiausių dalykų, tad nenuostabu, kad nuo senų senovės žmones domino sapnų turinys ir jų kilmė. Ką apie tai gali pasakyti šiuolaikinis mokslas? Taigi, dabar apžvelgsiu ketetą įtakingiausių požiūrių į sapnus.

            Psichoanalitinis požiūris, dar vadinamas psichodinaminiu. Svarbiausius jo teiginius suformulavo Z. Froidas: sapnuose atskleidžiamas pasąmonės turinys, įvairūs su visuomenės normomis nesuderinami žmogaus potraukiai, norai ir vidiniai konfliktai. Sapnuose jie dažniausiai pasireiškia simboline forma. Pvz., jei jūs dažnai sapnuojate, kad skęstate, galbūt tai rogo jūsų nepasitikėjimą savimi – baimę „nuskęsti pasaulio vandenyne“. Pacientų sapnų interpretavimas yra svarbi psichoanalitinės terapijos dalis. Kita vertus, ir pats Z. Froidas pripažino, kad kai kada „cigaras ir yra tiesiog cigaras“, o ne kieno nors simbolis. Nėra kito būdo patikrinti, ar sapno interpretacija teisinga, kaip tik klausti subjektyvios vieno ar kito asmens nuomonės.

            Biologinis požiūris teigia, kad sapnai – smegenų aktyvumo miegant, ypač būdingo REM fazei, „šalutinis produktas“. Atsitiktinius impulsus smegenų žievė „interpretuoja“ suteikdama jiems tam tikrą prasmę. Beje, neatmetama tikimybė, kad ši „inerpretacija“ gali priklausyti nuo žmogaus patirties, atminties turinio, asmenybės, motyvacijos.

            Kognityvinis požiūris sapnus vertina kaip miegant vykstančios pažintinės veiklos rodiklį. Kaip ir įprasto sąmoningumo būsenoje, miegant smegenyse vyksta informacijos apdorojomas. Jis iš esmės skiriasi nuo sąmoningo mąstymo, tačiau irgi yra būtinas.

            Kaip bebūtų, sapnai yra natūralus ir veikiausiai reikalingas mūsų organizmo funkcionavimo produktas.

 

 

Hipnozė

 

           Hipnozė – padidėjusio įtaiglumo (jautrumo įtaigai) ir sumažėjusios savikontrolės būsena, kuriai būdingas labai siauras dėmesio fokusas ir stipri koncentracija, susitelkiant ties įtagos turiniu. Šiuo reiškiniu Europoje susidomėta XVIII a., kai gydymo tikslams jį pasitelkė austrų psichiatras F. Mesmeras.

           Hipnozuojamam žmogui paprastai nurodoma, kad jis turi atsipalaiduoti ir kuo labiau sukoncentruoti dėmesį ties kokiu nors vienu objektu. Po to jam mėginama įteigti tam tikrą būseną, pvz., „ Jūsų akių vokai pasidarė sunkūs, jūs negalite jų atplėšti…“. Kai hipnotizuojamas žmogus pripažįsta, kad jo pojūčiai atitinka hipnotizuotojo žodžius, jis ima elgtis pagal pastarojo nurodymus.

Kaip matyti, hipnotizuojamas žmogus turi tam tikra prasme „bendradarbiauti“ su hipnotizuotoju, kad hipnozės seansas būtų sėkmingas. Ne visi žmonės vienodai lengvai pasiduoda hipnozei. Tai priklauso nuo asmenybės, požiūrio į hipnozę ir kt.

Lengviau hipnozei pasiduoda mažiau save kontriliuojantys, turintys lakesnę vaizduotę, didesnę dėmesio koncentraciją asmenys, tikintys įtagos galia.

Hipnozei būdinga:

  • pohipnozinė sugestija – po hipnozės seanso likęs poveikis, dėl kurio keičiasi žmogaus elgesys.
  • pohipnozinė amnezija – žmogaus nesugebėjimas prisiminti, kas vyko jam esant hipnozės būsenoje.
  • hipnozinė amžiaus regresija – grįžimas į ankstesnį asmenybės raidos etapą, pvz., vaikystę, esant hipnozės būsenoje.
  • atminties išplėtimas – galimybė prisiminti tai, kas, regis, buvo seniai užmiršta.
  • pojūčių pasikeitimas – tikrovės neatitinkantys regėjimai, girdimieji ir kiti pojūčiai.

Dažnai napavyksta moksliškai įrodyti, kad šie ir kiti reiškiniai, tradiciškai priskiriami

hopnozės būsenai, realiai egzistuoja. Pvz., hipnozės metu iškilę sąmonėn praeities

prisiminimai gali būti netikslūs, o pohipnozinė sugestija ne visada pasireiškia.

Užhipnotizuoti žmonės nurodymams elgtis nemoraliai, antisocialiai paklūsta ne

dažniau, negu neužhipnotizuoti. Tai verčia abejoti faktu, kad jie yra visiškai „praradę

valią“. Yra nemažai manančių, kad hipnozė – ne kas kita, kaip tam tikros rūšies

savitaiga. Kaip bebūtų, pripažįstama, kad tai pakitusio sąmoningumo būsena.

Mūsų dienomis hipnozė sėkmingai taikoma kaip papildoma preimonė kai kurių

sutrikimų gydymui ir elgesio korekcijai, pvz., kai norima mesti rūkyti, atsikratyti

antsvorio, įveikti alergiją, astmą. Tradiciškai hipnozė naudojama psichoterapijoje

nerimo, įkyrių būsenų slopinimui. Ji taip pat efektyviai padeda malšinti skausmą.

 

                                            

                                                 Letargo miegas

 

Letargija, letargo miegas (gr. Lethargia – gilus miegas, užmarštis) – tariamoji mirtis, liguistas miegas, iš kurio neįmanoma pažadinti. Jo metu labai susilpnėja visos organizmo gyvybinės funkcijos, sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius.

Tai būsena, kai žmogaus gyvybinės funkcijos yra sustojusios, bet smegenys veikia, lyg jis miegotų. Letargo būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesas labai sulėtėjęs ir net 20 metų kūnas nesikeičia. Tačiau nubudus, jau po 2-3 metų biologinis amžius sugrįžta ir žmogus per trumpą laiką tampa senu. Letargija pasitaiko retai.

 

                                            Priežastys ir simptonai

 

Liguistas mieguistumas gali būti nuolatinis ir priepuolinis. Nuolatinis mieguistumas gali apimti sergant įvairiomis smegenų ligomis, išsekimo neurozėmis, turint tripanosomų – parazitinių pirmuonių. Priepuolinis liguistumas pasitaiko narkolepsijos metu, po migrenos, epilepsijos priepuolių, dėl vegetacinės nervų sistemos kraujagyslių sutrikimų, funkcinių nervų sistemos sutrikimų atvejais ir dėl kai kurių kitų ligų. Letargija išsivysto palaipsniui. Kartais ji gali būti susijusi su psichine trauma, pervargimu, išsekimu po sunkaus fizinio ar protinio darbo, nereguliaria mityba, bet dažniausiai priežasčių nerandama. Kelias valandas ar dienas prieš tokį miegą dauguma ligonių skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, nemiga, padidėjusiu apetitu, troškuliu, tingumu.Letarginė būsena gali būti įvairaus sunkumo. Lengvais atvejais žmogus nelabai kietai įmigęs, šiek tiek reaguoja į aplinkos dirgiklius, išlieka rijimo refleksas. Tada jį galima maitinti, pagirdyti. Kraujospūdis kiek sumažėjęs, raumenys atsipalaidavę. Pabudęs kartais gali prisiminti kai kuriuos įvykius. Sunkiais atvejais ligonis labai kietai įminga, nereaguoja net į skausmingus dirgiklius. Kartais pasitaiko tariamoji mirtis – oda išblykšta, šalta, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, sunku pastebėti pulsą ir kvėpavimą. Po tokio miego žmogus nieko neprisimena.

 

                                                        Išvados

 

Kaupdama medžiagą referatui ir rašydama šį darbą daug sužinojau apie miegą, apie įvairius miego sutrikimus, miego higieną, sapnus, hipnozę ir letargo miegą. Įdomiausia informacija man buvo miego sutrikimai ir letargo miegas, nes apie šias temas daugiausiai sužinojau. Manau, kad šis darbas man pravers ateityte, nes sužinojau, kaip išlikti žvaliam, kaip gyventi, kad miegas būtų ramus ir saldus, kaip išvengti ir gydyti miego sutrikimus. Taip pat šis darbas praverstų ir žmonėms, kurie serga miego sutrikimais, nes tuomet jie sužinotų, kaip šiuos sutrikimus gydyti be įvairiausių vaistų, o vadovautis tik paprasčiausiomis higienos taisyklėmis. Taigi manau, kad šis mano darbas yra labai naudingas ir įdomus.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *