Ar jūs žinote, kad seniau kepant duoną, mielės nebuvo naudojamos? Parūgusi tešla, buvo skiedžiama šiltu vandeniu, bet tik mediniame inde. Ši atskiesta tešla stovėdavo parą šiltoje vietoje, kol pradėdavo rūgti. Atsirasdavo burbuliukai. Ten dėdavo tik ruginius miltus ir pildavo šiltą vandenį. Viską vėl išmaišydavo ir pastatydavo šiltoje vietoje. Kai ši, duonos tešla, pradėdavo kilti – vėl dėdavo miltų, vėl maišydavo ir palikdavo šiltoje vietoje. Tai darydavo du, tris kartus kol tešla tapdavo reikiamos konsistencijos. Kad suprasti kokios konsistencijos ji reikalinga, šį darbą turėjo daryti patyręs duonkepys. Kai tešla būdavo paruošta, dalimis ją imdavo iš medinio kubilo ir darydavo duoneles. Tai reiškia, tešlos gabalams suteikdavo pusiau sferinę formą. Visą tai darydavo ant medinio stalo, pabarstyto miltais. Kai visos duonelės būdavo padarytos, jas palikdavo ant to stalo, kad jos pilnėtų. Ir tik po to, medine liže, jas kišdavo į didelį pečių. Visas šis duonos gaminimas buvo šventa veikla. Tuo laiku, kai duona rūgdavo ir ją vis maišydavo iš naujo, kai darydavo duoneles, niekas neturėjo teisės vaikščioti, atidarinėti durų ar langų. Nebuvo leidžiama garsiai kalbėti ir belsti. Jeigu būdavo triukšmas ar kas nors iš minėtų dalykų, tešla iš karto sugriūdavo ir daugiau nebepakildavo. Įdomus dalykas buvo tame, kaip tikrindavo ar duonelė jau iškepusi. Po kurio laiko, šeimininkė, medine liže išimdavo vieną duonelę iš pečiaus ir jos paviršių paliesdavo savo nosies galiuku. Jeigu duonelė būdavo iškepus, ji nenudegindavo nosies; o dar neiškepusi duonelė kvėpteldavo ugnimi. Po to, kai duonelė iškepdavo, ją išimdavo iš pečiaus ir pakišdavo po linine drobe, šiltoje vietoje 5 – 6 valandom. Šiltą duoną valgyti buvo draudžiama. Nes žmonės žinojo, kad šilta duona užkiša žarnyną ir sukelia skrandžio opą. Kai duonelė visiškai ataušdavo, ją dėdavo į specialias medines dėžutes ir uždengdavo dangteliais. Dabar jau laikydavo šaltoje vietoje. Tokią duonelę, buvo galima išlaikyti dvi savaites, minkštą ir šviežią, be jokių plastikinių maišelių. Kietėti ji imdavo tik po trečios savaitės. Po duonos iškepimo, kubilo, kuriame buvo raugta duona, neplaudavo. O peiliu nugramdydavo liekanas ir jas laikydavo sekančiai duonai kepti. Kubilo niekas niekada neplaudavo, tiesiog uždengdavo mediniu dangčiu. Taip kepdavo duoną išmintingi senovės žmonės. Tokios duonos skonis ir aromatas neįmanomas aprašyti. O kai ją pavalgai, širdyje pasidaro lengva. Šioje duonoje buvo įdėta šeimininkės ir šeimininko dvasia. Kurie užaugino ir paruošė miltus. Duonos kepimo procesas, nuo jos užpylimo iki atšaldyto, baigto produkto, trukdavo tris paras. Na, o šiandieną, jeigu moteriškė vietoje suknelės įlipo į kelnes, o lūpose vietoje šypsenos įsidėjo cigaretę, atsisėdo į Mersą, arba atsisėdo prie kompiuterio. Ar įmanoma iškepti natūralią duoną? Gyvenant miesto bute, niekam neįmanoma iškepti natūralią duoną. Todėl, kad mikrobangėje ar dujinėje orkaitėje iškeps ne duona, o duonos parodija. Natūralią duoną galima kepti tik natūraliame pečiuje, kuris skiriasi nuo mikro ar elektro kepyklų visa savo esme. Natūralus pečius, statydavosi ne iš paprastų plytų, o iš plytų, padarytų savo rankomis, į kurias dėdavo rugių šiaudų. Šių plytų nekaitindavo, jas tik išdžiovindavo šešėlyje ir iš jų darydavo pečių, be jokio skiedinio. Kaitinimas įvykdavo tada, kai pečių pakūrendavo. Šių plytų ypatumas tame, kad jos labai ilgai išlaikydavo šilumą. Kelias paras po to, kai užgesdavo ugnis. O ir kūrendavo pečių ne malkomis, o šiaudais – kuru, kuris turi labai žemą šilumos koeficientą. Pats įdomumas tokio pečiaus buvo tame, kad išeinančių dujų temperatūra buvo labai žema. Šito negali pasiekti net šiuolaikiniai, pavyzdiniai, pramoniniai pečiai. Nėra žinoma kaip tai vyksta. Galbūt visa paslaptis yra plytose? Išvada tokia, kad besivystant civilizacijai, mes ne tik įgavome žinias ir galimybes, bet ir praradome daugybę žinių savo sveikatos nenaudai. Kam reikalinga tokia civilizacija?

www.sveikata666.lt

7 komentarai
  1. Andrej
    Andrej rašo:

    Tadai, mano pagrindinė priežastis būtent suvokimas. Už kitus nekalbėsiu – tiesiog nežinau. Manau, kad priežastys gali būti įvairios. Pvz. jei tu gyveni ten, kur tiesiog nėra šansų gauti mėsos ir ugnies, tai nori nenori tau teks valgyt tai, kas auga ir be jokio apdorojimo. Aišku, priežasčių gali būti ir daugiau, čia tik vienas pvz.

    Atsakyti
  2. Irena
    Irena rašo:

    Mano priežastis … aš aplamai nemėgstu monotonijos, na kiek galima valgytim tuos kotletus ar tą virtą maistą? Negi visą gyvenimą? Be to man jau virtuvėj stovėti ir ten kažką virti… kažkos absurdas :) dabar atrodo. Nors man kartais tenka gaminti kitiems, bet darau viską, kad kada nors nebetektų :)

    Atsakyti
  3. Andrej
    Andrej rašo:

    Aš pats labai mėgau mėsą, duoną, pieną, saldumynus ir t.t. Tiesiog augau su tuo maistu ir man atrodė, kad tai ir turiu valgyt. Tačiau prieš kelerius metus požiūris pradėjo keistis ir vieną po kito pradėjau braukt iš savo valgiaraščio tuos produktus, be kurių savo gyvenimo anksčiau negalėjau įsivaizduot. Pačioje pradžioje jausdavau šiokį tokį diskomfortą, tačiau žinojau, kad grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo jau nebegaliu, taip pat žinojau, kad turiu viską ko reikia tam, kad pasikeisčiau.
    Esminis lūžis įvyksta kai suvoki, kad tai tau kenkia, tada jau nebūna taip sunku kažko atsikratyti.

    Atsakyti
  4. Irena
    Irena rašo:

    Laikas per daug brangus, kad diskutuoti beprasmybe… kas pribręs – tas prisirps ir technologijos nepakeis jo sielos :) ta prasme ne taps robotais. Laikas ima ir parodo paprastą tiesą :) Tai va ir pažiūrėsim… bral/… įdomu kaip :) kaip filme :)

    Atsakyti
  5. Andrej
    Andrej rašo:

    technologinio progreso šalininkams:

    “Išvada tokia, kad besivystant civilizacijai, mes ne tik įgavome žinias ir galimybes, bet ir praradome daugybę žinių savo sveikatos nenaudai. Kam reikalinga tokia civilizacija?”

    Tačiau iš kitos pusės man net diskituot šia tema su tokiais žmonėmis nesinori, nes aš turiu savo tiesą, jie savo. Geriausiai į visus klausimus atsako laikas.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *