Religija yra subtilus reikalas, nes ten žmonės kabinasi už žodžių. Yra musulmonai, krikščionys, judaistai, budistai, protestantai, katalikai. Ir visi jie vienaip ar kitaip tarpusavy konfliktuoja. Kodėl? Todėl, kad jų teorinėse bazėse sudėti vieno su kitu neatitikimai, t.y. vieni nepripažįsta kito mokymo dogmų. Ir tas, kuris tai supranta, panaudoja šį aspektą, kiršindamas vieną religiją su kita. Tokiu būdu pasireiškia principas: „skaldyk ir valdyk“.

Norint jį nugalėti, kad triumfuotų kitas principas „junk ir gyvuok“, galimi du priėjimai. Vienas yra toks: galima žiūrėti taip: jog čia visi geri, vyskupas geras, dvasiškas tėvas geras… Taip, šiandien jie geri, jie gali sudaryt sandėrį, bet paskui, kai jie išeis anapilin, ateis kiti. O tie nesilaikys taip vadinamo „tolerantiškumo“. Todėl ilgalaikio pastovumo žmonių santykių sferoje su religiniais nepasieksi. Ten jo nėra ir negali būti dėl labai ryškių skirtumų tarp religijų dogmų. Šioks toks pastovumas galimas, bet tik tam tikrame lygyje, tam tikrame periode.

Virškonfesinis lygis

Virš konfesinis lygis reiškia – pradėti dialogą, „pakilti“ virš visų skirtumų, atmetus į šalį visus neatitikmenis tarp skirtingų konfesijų (konfesija – iš lot.confessio „išpažinimas“). Taip yra daroma, bet tai sudėtinga, jei vien tik juo apsiriboti. Todėl, kad žmonės „kabinasi“ už žodžių („tokiam tai šv. rašte tas ir tas parašyta… ir t.t.“), tradicijų, kai kurios religijos – už tūkstantmečių tradicijų (krišnaizmas – 5 tūkst. metų atgal, krikščionybė – 2 tūkst. atgal ). Tačiau kaip pasakė L.Tolstojus „ Paklydimas nenustoja būti paklydimu dėlto, kad juo vadovaujasi milijonai žmonių“. Ir su paklydimais nereikia taikstytis.

Vienas iš tokių paklydimų yra rimtos inversijos taip vadinamuose šventraščiuose – įprastinės žodžių tvarkos keitimas savais sumetimais, ko pasekoje žodis įgauna priešingą reikšmę.

Pokonfesinis lygis

Spręsti religijų klausimą pokonfesiniu lygiu reiškia „leistis“ į pirminį tašką, kuris suveda į tokį reiškinį: visos religijos gimė ne ant plikos vietos, buvo pradinė dirva. Kokia ji? Pradinis žmonijos tikėjimas buvo pagonybė. Ir visi vudu, aukojimai, šamanizmai, burtai, apsireiškimai… Visa tai jau – išgudravimo pasekmės. Pirminiame etape nebuvo jokių aukojimų ar kažko panašaus.

Atsiradus žmogui, kalbai, buvo tiesioginis Dievovaldystės periodas: žmonėms buvo duota kalba – Dievo kalba – prokalbė, ir ji buvo viena visiems. Kai žmonės įsikurdinėjo planetoje, vyko jų skirstymasis, atsiribojimas.

Tas pats liečia ir religijas. Įsivaizduokit, pirmasis žmogus, kuris pasirodė – jame vyrauja tik instinktai. O jis, ką, toks protingas, kad išrado sau viršpasaulinę realybę, pavadino ją Dievu? Žinoma, kad ne. Visa tai buvo duota, tai – valdomas procesas.

Globalinio – istorinio proceso rezultate, gyvenimo eigoje vyko pagonybės transformacija. Dauguma mano, kad pagonybė – daugiadievystė, stabmeldystė, tačiau tai – ne vienas ir tas pats. Pagonybė tai – Dievo kalba. O Dievo kalba yra visame kame.
Rusų kompozitorius Rimskis – Korsakas sukūrė operą „Pasakojimas apie nematomą miestą Kitezą ir mergelę Fevroniją“, kurios epizodai iliustruoja pagoniškąją būtį. Ten kunigaikštis norėjo vesti mergelę Fevroniją, kuri gyveno miške. Jis jos paklausė, kaip jinai į cerkvę vaikšto. Ta atsakė, kad miške cerkvės nėra. „O kaip tu su dievu bendrauji?“- paklausė kunigaikštis. Mergelė sako: „Štai saulutė šviečia, vėjelis šnara, paukšteliai čiulba, lietutis lašnoja… Štai dievulis su manimi ir kalbasi mane supančio pasaulio kalba, gyvenimo aplinkybių kalba.“

O tai, kad kai kurie gamtos reiškiniai personifikuojami (suasmeninami), paverčiami taip vadinamais dievais, tai jau nėra pirminis tikėjimas – pagonybė. Šis pagonybės klausimas turėtų būti moksliškai ištirtas, suprastas ir įsisąmonintas. Kitaip nebus nugalėtas „ skaldyk, pjudyk ir valdyt“ principas. Ir žmonės visada bus jo nelaisvėje, o tas, kas valdo šį procesą, visada priešins vienus su kitais.

Todėl norint pašalinti prieštaravimus tarp skirtingų dogmų, išeitis viena – eiti į pokonfesinį lygį, kur visi religiniai tikėjimai bus suvienyti vienos teorinės platformos pagrindu, t.y. pagonybės. Tuos senovės tikėjimus, papročius reikia apmąstyti ir išdėstyti šiuolaikiškam supratime. Tai nereiškia, kad reikia grįžti į praeitį, užsidėti klubo raiščius ar panašiai. Kaip rašė lietuvių išminčius Vydūnas „Lietuvių tikybos prasmė senovėje“, kad kai tauta atsigauna, ji grįžta prie senovės tikybos (pagonybės – aut. past.), tačiau ne prie buvusių jos formų, o prie dvasios, kas reiškia aukštesnį šių dienų tikybos supratimą. Nereikia griauti, kas kitam šventa, o stengtis atrasti „tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę.“ Tuomet išnyks visi bandymai vienas kitą naikinti.

Svarią studiją šiuo požiūriu yra atlikęs rusas Vilesovas. Yra jo knyga, ir ten yra trys dalys: „Prav“, „Nav“, „Jav“. Jei pravesti sugretinimą su šiuolaikinėmis žiniomis, tai : „prav“ reiškia „valdyk“ – valdymo pradžia, t.y. matrica, kur sudėti visi procesai, arba kitaip – išsivystymo lygis . „Jav“ tai – pasireiškęs pasaulis – materija. Ir „nav“ tai – informacija. Tai – trejybės pavyzdys: materija, informacija ir išsivystymo lygis. Ir tai – senovės slavų tikėjimo pagrindas. Autorius rašo, kad mūsų protėviai bazavosi ant šitų filosofinių pagrindų.

Pagonybės skleidėjai Lietuvoje

Iš esmės apie senąją pagonybę Lietuvoje mažai žinoma. Vėlesnės pagonybės studijas atliko XIX a. etnologai: J. Basanavičius, kuris vietoj bažnyčios reformos siūlė grįžti prie pagonybės; S. Daukantas; rašytojas V. Krėvė, kuris dėl savo laisvamaniškų pažiūrų buvo pašalintas iš kunigų seminarijos; XX a. dailininkas Šimonis, etnologas N. Vėlius, etimologė P. Dundulienė. Bene išsamiausios pirminės lietuvių tikybos – pagonybės studijos yra Vydūno raštuose. Jau nuo Daukanto laikų mūsų tautos šviesūs protai teigė ir teigia, kad tautinis atgimimas susijęs su pagonybės atgimimu.

Dabar tiek Lietuvoje, tiek visam pasaulyje religiniai tik kovoja tarpusavy, pateikdami savąsias skirtingas dogmas kaip absoliučią tiesą. Ir mechaninio jų suvienijimo negali būti. Suvienijimas įmanomas tik išėjus į naują supratimo lygį, į naujų fundamentalių pagrindų viso, kas susiję su tikėjimu, religija, dievu atvėrimą, t.y. pirminę pagonybę.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *