Varnos

Jei žmonės turėtų sparnus ir nešiotų juodas plunksnas, tai ir tuomet tik nedaugelis iš jų  būtų tokie protingi, kad galėtų tapti varnomis.
Amerikiečių dvasininkas Henry Ward Beecher

Prieš pradedant girdėti medžių ir akmenų kalbą į svečius atskrisdavo varnos. Jos kviesdavo į mišką, perspėdavo apie gręsiančius nemalonumus, o vėliau ir pranešdavo apie pas mus atėjusius svečius. Ne retai medžiai, atsidėkodami šioms gudruolėms perduodavo dovanėles. Būdavo ir taip, kad nesusipratus pačios paprašydavo padėkos. Vieną dieną rankose atsirado daiktas, skirtas būtent šiems paukščiams. Ilgai sukau galvą, kas tai galėtų būti. Pasirodė, kad tai jų prašymas padėti keisti žmonių požiūrį į varnas. Jos yra pasiuntiniai tarp visatos kūrėjo ir mūsų, o krankliai – slavų genties pasiuntiniai. Paklausiau:

-Kaip gi man tai padaryti?

-Pradžioje, tiesiog parašyk apie mus. Mes ne pabaisos.

Taigi, varnos. Kas jos? Maitėdos – sanitarai ar išmintingi anapusinio pasaulio pasiuntiniai?

Lietuvoje gyvenančios varnos dažnai painiojamos su kitais varninių klasės atstovais. Pradėsime nuo to, kad juodosios varnos kaip ir žalvarniai mūsų padangėse gana reti. Jos pagrinde gyvena vakarų Europoje nuo Vokietijos į vakarus – Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Ispanijoje. Lietuvoje pagrinde gyvena krankliai, pilkosios varnas, kovarniai, kuosos ir šarkos. Stambiausi iš jų krankliai sveriantys 1-1,5 kg, pilkosios varnos kaip ir juodosios varnos bei žalvarniai sveria apie 0,5 kg, kovarniai ir šarkos siekia iki 0,4kg, kuosos dar smulkesni paukščiai sveria apie 0,25 kg.

Jeigu krankliai, varnos ir šarkos vienišiai tai kovarniai ir kuosos gyvena bendruomenėmis, didelėmis kolonijomis. Varna gana apdairus ir atsargus paukštis. Ištikus pavojui, pakelia didžiulį triukšmą. Kranksi “kaar”. Kovo mėn. pradeda krauti lizdą. Dažnai jį suka aukštai medyje, 2-20 m aukštyje. Lizdą stato abu porelės nariai iš įvairių medžių šakų, žolių stiebų, vidų iškloja minkštesne medžiaga – vilna, plunksnomis, sausa žole, popieriaus skiautėmis ir kt. Deda vidutiniškai 5 kiaušinius, kurie žalsvai melsvi, išmarginti juosvais ar rusvais taškeliais, dėmelėmis, brūkšneliais. Peri 18-20 dienų. Jaunikliai lizdą palieka po mėnesio, dažnai dar silpnai skraidydami. Minta gyvūniniu maistu – įvairiais vabzdžiais, peliniais graužikais, paukščių kiaušiniais, paukščių jaunikliais. Žiemą lesa įvairias maisto atliekas, dvėselieną. Varnos padaro nemažai žalos sodams, sulesa daug vaisių. Jų padarytuose lizduose apsigyvena sakalai, mažieji apuokai bei kiti paukščiai.
Pažįstame ją visi, nors nuomonių apie šį paukštį egzistuoja įvairių. Vieniems ji kelia pasibaisėjimą, kiti vadina protingu padaru, tretiems ji mielas, mistiškas paukštis, tačiau varnos balsas daugumai žmonių nėra malonus. Kuo ypatingas šis paukštis? Kokia jo misija? O gal varnos išviso nereikalingos?
Varna yra vienas iš gyvūnijos atstovų, galinčių išgyventi ir esant speiguotai žiemai, ir karštai vasarai. Varnų dėka sunaikinami kitų
gyvūnų lavonai. Kiekvienas gyvūnas irdamas skleidžia specifinį kvapą, o varna, turinti puikią uoslę, greitai tai užuodžia. Sumažėjus gyvūnų imuninei sistemai, dalis ląstelių ima irti, atsiranda ligos, oda ima skleisti specifinį kvapą ir varna tokį gyvūną ima persekioti, nes šis ilgai neišgyvens. Kadangi varnai tenka maitintis įvairiomis ligomis sergančių gyvūnų mėsa, jos imuninė sistema turi būti labai stipri.
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad net choleros bakterijomis užkrėstas maistas varnos organizmui jokių neigiamų pokyčių nepadarė, stebėtina, bet jos nėra ir įvairaus kitokio užkrato platintojos.
Taigi, jei žmogus turėtų tokį skrandį kaip varnos, galėtų valgyti viską, nebijodamas susirgti. Apie stiprią varnos imuninę sistemą
byloja po jų plunksnomis knibždantis įvairių parazitų pasaulis, visiškai nežalojantys jų sveikatos. Varna – labai atsargus ir protingas paukštis. Karkdama ji skleidžia 60-120 Hz dažnio garsą, tuo įsitikindama, ar jos auka tikrai negyva. Nors gyvūno širdis nebeplaka, tačiau šiuo dažniu paveikus smegenis, gyvūnas gali konvulsiškai pajudėti,”priešintis”, taip varnos testuoja kritusi gyvūną. Dėl tos pačios priežasties daugeliui varnos kranksėjimas sukelia neigiamą pojūtį.
Varnai, tai Žemėn dievų pasiųsta pagalba žmonėms. Jie nuostabiausi gamtos sanitarai. Statistika iškalbingai byloja jog tokioje kaip
Rusijos sostinėje Maskvoje gyvenantys varnai per parą suvartoja virš penkiasdešimt tonų atliekų. Kapavietėse  yrantys lavonai skleidžia kvapą, kurio žmogus neužuodžia, o varnos susirenka būriais ,,apvalyti” gamtos. Ištikus pavojui, šie paukščiai telepatinio ryšio pagalba gali išsikviesti kitas varnas, esančias už 2-3 km.

Varna, kaip ir kiti gyvūnai, turi savo teritoriją, ją saugo ir gina ne tik nuo kitų sparnuočių, bet ir nuo žmonių. Varnų šeima visuomet ,,pasako”, kad į jų teritoriją užklydo žmogus, katė ar kitas keliantis pavojų gyvis. Ypač savo teritoriją jos saugo ir gina perėdamos jauniklius. Ne retai žmonės bando varnas naikinti. Išdrasko lizdus, žudo jauniklius motinų akivaizdoje. Varnos – kerštingos būtybės, todėl po to jos dar labiau gali kenkti jūsų ūkiui, namams, prišaukti nelaimę. Tai suprato didžiųjų pasaulio sostinių vadovai ir atsisakė šių sparnuočių naikinimo taktikos. Su varnom reikia ne kariauti, o draugauti, jų mažėja ten kur vyrauja švara ir tvarka. Gausėjantis varnų kiekis miestuose tai katalizatorius rodantis jog yra bėdų komunaliniame ūkyje.

Tik mylėdami šiuos paukščius, galite su jais draugiškai gyventi. Jei savo ūkyje nutarėte užveisti naminių paukščių, pirmiausia išmokyte draugauti su varnomis. Jeigu jas pamaitinsite, tai labai greitai prisijaukinsite. Maitinkite jas tik pradėjusia gesti mėsa, tokiu būdu apsaugosite savo naminius paukščius. Tačiau labai dažnai maitinti neverta, tegul varnos pačios pasiieško maisto. Varna turi ne tik puikiai išvystytą uoslę, regėjimą, bet ir telepatinių sugebėjimų.
Medžiotojai teigia, kad varną nušauti labai sunku, nes ši lengvai skiria paprastą lazdą nuo šautuvo. Pasirodo varnos sugeba matyti netik žmogaus spinduliuojamą biolauką , bet ir  “skaityti” jo mintis. Jeigu žmogus agresyvus, jo biolaukas skleidžia atitinkamą spalvą. Tai nustatyti šiems paukščiams kaip ir daugeliui kitų mus supančių gyvūnų nėra problema. Tai ne vienas mūsų yra pastebėjęs savo gyvenime, kai prie vienų žmonių. naminiai gyvūnai šliejasi, o kitų vengia, aploja ir pan., tai tik jų reakcija į tai ką jie mato žiūrėdami į mus. Su mintimis truputi sudėtingiau, čia vyksta prisijungimas prie žmogaus atitinkamų energetinių struktūrų. Varnos, ypač krankliai yra tarpininkai tarp šio ir anapusinio pasaulio ir jos turi telepatinių sugebėjimų.

*****************************************************

Įdomūs faktai

*       Subrendę krankliai, šarkos arba varnos nerenka blizgančių daiktų – jie vagia tik maistą.
*       Krankliai nėra tokie socialūs kaip varnos, todėl netoli žmonių jas galima pamatyti palyginti retai.
*       Krankliai yra tikri oro akrobatai – mėgsta ir gali daryti įvairius triukus ore.
*       Alkani krankliai geba įvilioti kalnų ožius į spąstus kalnuose po kurių ožiai nugarma į bedugnę, po to vyksta pergalinga medžioklės puota.
*       Analogišką gudrybę naudoja varnos mieste, imituodamos sužeistą jos įvilioja šunį ar katę po automobilio ratais, po to lieka tik
sutvarkyti nelaimėlio trofėjų.
*       Norėdamos pasmaguriauti riešutais, kurių kiautas  ne jų nosiai, jos išradingai riešutus mėto po pravažiuojančių automobilių ratais po to sėkmingai sudoroja turinį.
*       Yra žinomas varnų prakeiksmas ištikęs Gabsburgų dinastiją poto kai vienas iš jų protėvių netesėjo duotų varnoms pažadų. Remiantis faktologine medžiaga, manoma jog ši dinastija išnyko ne be varnų pagalbos.
*        Anglijos monarchai taip pat susaistyti su Tauerio kranklių pranašystėmis, kurių tikrasis turinys nėra paviešintas. Jie maitinami iždo lėšomis ne vien reprezentacijai, bet ir dėl galimai įmanomos pranašystės išsipildymo. Sklando gandai jei neliks kranklių Taueryje, britų imperiją ištiks galas..

KRANKLIAI

Krankliai yra vieni paslaptingiausių juodaplunksnių. Šie paukščiai ne tik demonizuojami, bet ir apipinti įvairiausiais mitais…
Krankliai gali gyventi iki 25 metų gamtoje, kurioje tyko įvairūs pavojai, ir 45 metų nelaisvėje. Šie paukščiai yra didžiausi varnų
šeimos atstovai, t. y. dvigubai sunkesni už varnas. Subrendę krankliai sveria apie 1,5 kg ir yra 60 cm ilgio. Juodaplunksniai paplitę
Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Gyvena tiek miškuose (lizdus suka iš medžių šakelių), tiek dykumuose (apsigyvena uolų plyšiuose).
Paprastai krankliai susiranda ilgametį partnerį, su kuriuo nesiskiria metų metus. Už buitį atsakingi abu: patinėlis rūpinasi statyba, o
patelė stengiasi tobulinti lizdo vidų, kuriame būtų patogu auginti mažylius.
Krankliai yra vagiliai – gyvendami netoli žmonių įsigudrina pasirūpinti maistu iš, pavyzdžiui, šunų. Kartais jie gali ir bendradarbiauti: kol vienas paukštis erzina šunį, kitas kapsto snapu šuns ėdalą. Laukinėje gamtoje jie seka vilkus, kad galėtų pagriebti mėsos iš jų nugalabytų aukų. Be to,  krankliai parodo plėšrūnams potencialią auką, kurios negalėtų įveikti patys.
Juodvarniai savo skleidžiamų garsų diapazonu gali iliustruoti švelnumą, nuostabą ir įniršį, taip pat imituoti panašaus vokalinio tono paukščius. Jeigu auga pas žmones, jie gali išmokti ir žmonių kalbos.
Taip pat šie sparnuočiai sugeba pasitelkti logiką, todėl yra panašaus protinio pajėgumo kaip ir primatai, rusų biologai jų intelektą
prilygino trijų metų vaiko protiniams sugebėjimams. Tikriausiai dauguma žino Ezopo pasakaitę apie varną, kuri tol dėliojo akmenukus į ąsotį, kol pajėgė snapu pasiekti ąsočio dugne buvusį vandenį. Pasaka ne iš piršto laužta – yra ne vienas atvejis, kai naminiai krankliai pademonstravo sugebėjimą pasiekti maistą pasitelkus logiką. Vienas kranklys netgi buvo išmokytas suskaičiuoti iki septynių!
Krankliai taip pat yra labai žaismingi, mėgsta ką nors pamėgdžioti. Pavyzdžiui, pamatę kaip išimamas degtukas iš degtukų dėžutės,
nedelsiant pakartos šį veiksmą. Jie mėgsta ritinėtis ant nugaros iš malonumo. Mokslininkas ir gyvūnų elgesio stebėtojas Konradas Lorenzas rašo, kad krankliai turi aukščiausią protinį išsivystymą tarp skraiduolių rūšių. Gamtininkas Tonosas Angelas atliko
laboratorinius eksperimentus ir ištyrė, kad krankliai yra intelektualesni už visus ištirtus skraidančiuosius gyvūnus. Štai Arizonos gamtininkė Irena Peperberg teigė, kad varniniai paukščiai turi daugumos primatų informacijos perdirbimo sugebėjimą. Taigi krankliai išties ypatingi paukščiai.
Krankliai pasaulio mitologijoje yra vieni dažniausių paukščių simbolių. Jų vaidmenys paprastai svyruoja nuo dievybių, išminčių, žynių iki apgavikų bei mirties pranašų. Ne atsitiktinai mitologijoje jie paprastai siejami su antgamtiniu pasauliu.
Seniausiame žinomame Babilono epe apie Gilgamešą varna minima kaip pasiuntinys, senojoje Europoje į varnas ir kranklius žiūrėta kiek kitaip negu Šiaurės Amerikoje. Šiaurės Europos šalių mitologijoje krankliai visų pirma buvo paukščiai, kurie lesa maitą lygiai taip pat kaip grifai ar maitėdžiai. Šie plėšrūnai buvo siejami su karo, mirties ir nelaimės simbolika. Keltų ir airių folklore manyta, kad karo deivė Morigan įsikūnija į varną ir po mūšio atsiunčia varnas lesti kritusių karių kūnų. Kranklio ar varnos pasirodymas kariuomenei žygiuojant į mūšį dažnai reiškė įspėjimą, kad kariuomenė gali būti nugalėta. Galų mitologijoje varna jau upių ir išgijimo dievybės. Skandinavams kranklys buvo grėsmingas karo simbolis. Vikingų laivų priekyje buvo išskobiama kranklio galva, o vėliavose puikavosi varnos atvaizdas. Be viso to, pagrindinį skandinavų dievą Odiną kartu lydėdavo du vilkai Freki ir Geki, o ant pečių tupėjo du krankliai – Huginas ir Muninas – galvojantis ir menantis. Saulei tekant, Odinas paleisdavo į pasaulį tuos paukščius, kad jie pažiūrėtų, kaip gyvena žmonės. Saulei leidžiantis jie grįždavo ant Odino pečių ir viską papasakodavo, vienas tai ką matė, o kitas ką tai galėtų reikšti. Šių paukščių dėka Odinas turėjo gebėjimą matyti ateitį.
Viduramžiais paukščiai buvo naujai susikūrusios religijos (katalikybės) demonizuoti ir priskirti prie raganavimo. Nors Senajame
Testamente varnos vaizduojamos dvejopai: kaip žmogaus pagalbininkės, atsiskyrėlių maitintojos ir kaip nešvarūs, šventojo Dievo plano neatitinkantys sutvėrimai. Buvo tikima, kad varnos turi ypatingą uoslę nusikaltėliams ir mėgaujasi išlesdamos jiems akis. Kranklys taip dažnas orakulo paukštis, galintis gauti pranešimų iš kito pasaulio.
Šiaurės Amerikos folklore viskas priešingai – krankliai vaizduojami kaip pasaulio kūrėjai. Buvo tikima, kad sutvėrėjas turėjo žmogaus kūną ir kranklio snapą. Jis davė žmonėms šviesą, išmokė juos pasirūpinti savimi, aprūpino drabužiais, kanojomis ir namais. Taip pat atitiko Nojaus vaidmenį – per kilusį potvynį jis padirbo plaustą, į kurį leido po kiekvieno gyvūno porą. Galų gale jis įsimylėjo žmonių dukrą, kurios giminaičiai neišleido už neišvaizdaus jaunikio. Supykęs jis sukūrė uodus, kad erzintų ir kenktų žmonėms.
Islamo kultūroje, Korane, krankliai paminėti tik vieną kartą – kai mokė žmones užkasti mirusiųjų kūnus. Kinijoje tikima, kad trikojė
varna gyvena Saulės širdyje, o jos trys kojos simbolizuoja rytą, vidurdienį ir vakarą. Panaši simbolika atrandama ir Japonijoje, kur
krankliai vaizduojami stovintys už Saulės. Senovės Egipte dvi varnos simbolizavo vedybų džiaugsmą.
Lietuvoje kranklys buvo gerbiamas paukštis. Laikytas pasiuntiniu ir pranašu. Mūsų protėviai jį laikė paties vėjo anūku, galinčiu savo
sparnais pernešti audras, kartu su jomis vargą ir negandas.
Druidų mokiniai išleisdavo varną tam, kad ši platintu žinią Žemėje, tai labai panašu į lietuvių žinianešį kranklį. Čiukotkos mituose kranklys atlieka ne tvėrėjo, bet demiurgo vaidmenį, kultūrinį herojų. Folklore išryškėja kranklio šamanistiniai ir burtininko gebėjimai, jam priskiriamas gebėjimas užkeikti piktąsias dvasias. Varno nužudymas visose eskimų etninėse grupėse prilygintas sunkiausiam nusikaltimui. Varnui įvairių švenčių metu pašvenčiami specialūs šokiai, dainos. Legendose varna visuomet už gerą atsako geru, bet niekuomet neužmiršta ir neatleidžia skriaudų.

Mokslininkai apie varnų intelektą.

Mokslininkų tyrimai parodė, kad varnos – labai intelektualūs paukščiai, galintys ne tik prisiminti žmonių veidus, bet ir slėpti savo maistą tam, kad jo nepaimtų kiti.
Olandų mokslininkų grupė kartu su Nicola Clayton 7 mėnesius tyrė varnų elgesį Kembridžo universiteto laboratorijoje (Didžioji Britanija). Mokslininkai sukūrė kompiuterinius modelius, kuriuose varnos gaudydavo maistą įvairiomis sąlygomis. Nustatyta, kad varnos ėmė slėpti sumedžiotą maistą, tačiau imta ginčytis dėl tokio elgesio priežasčių. Vieni teigė, kad šie paukščiai taip elgiasi dėl streso (ypač, jeigu netoliese yra už juos didesnių paukščių). Kiti – kad varnos maistą slepia, nes supranta, kad kas nors jį gali pavogti. Paneigti pirmajai teorijai N. Clayton atliko dar vieną eksperimentą, kuriame iš varnų būdavo “pavogtas” jų paslėptas maistas. Mokslininkų teigimu, jeigu streso teorija būtų teisinga, suvokusios, kad kažkas pavogė jų maistą, varnos turėjo skubėti ieškoti kito, tačiau didelei mokslininkų nuostabai – didelio skirtumo tarp abiejų elgesio modelių neužfiksuota.
Nustatyta, kad šie paukščiai turi stebėtinų sugebėjimų surasti paslėptą maistą. Negana to, iš dalies paneigta ir streso teorija.
Tiesa, šiuo metu N. Clayton atlieka tolimesnius eksperimentus, kuriais bandys patvirtinti jų intelekto teoriją, pašalinus kitus veiksnius, galinčius įtakoti jų elgesį (pavyzdžiui, lėtą reakciją).
Pasak N. Clayton panašų intelektą turi tik šunys, beždžionės ir tam tikrais atvejais – žiurkės. Tačiau tai dar ne viskas! Vašingtono universiteto mokslininkas Johnas Marzluffas jau anksčiau yra nustatęs, kad varnos geba atskirti žmonių veidus ir įsidėmėti savo priešus. Taigi jeigu žmogus joms padaro kažką blogo, net praėjus keliems metams, varnos atsimena jo veidą ir gali kerštauti. Taigi jeigu jus kada nors užpuolė varna, gali būti, kad jai kada nors esate padarę ką nors blogo arba tiesiog esate panašus į kitą žmogų.
Ko gero, grožio konkurso varna nelaimėtų, tačiau kalbant apie protą – didžiajam britų kovui lygių nėra. Kembridžo universiteto mokslininkai atliko tyrimą – sugalvojo užduotį 4 varniniams paukščiams ir davė įrankių jai įvykdyti. Į gana aukštą kolbą buvo patalpinti sliekai, tačiau norint juos pasiekti reikėjo ištraukti specialų kamštį. Šalia kolbos mokslininkai padėjo ilgą vielą, su kuria buvo galima ištraukti kamštį. Nors nei vienas paukštis niekada nieko panašaus nebuvo nei matęs, nei daręs, visi jie iš karto čiupo vielą ir bandė iškrapštyti kamštį. Kitame teste paukščiams buvo duoti skirtingo dydžio akmenys, kuriuos jie turėjo sumesti į skirtingų diametrų indus. Vėlgi didieji britų kovai nesitreniravę tai padarė teisingai.

Mokslininkai padarė išvadą, kad šie paukščiai turi gana gerai išvystytą protą ir kaip šimpanzės, savo intelektu yra vieni artimiausių paukščių žmonėms. Jie siekdami savo tikslo gali pasitelkti įvarius įrankius.
Kitame eksperimente buvo tiriamos septynios laukinės Naujosios Kaledonijos varnos. Joms reikėjo paimti mėsos gabaliuką, kurį buvo galima pasiekti tik ilgu pagaliuku, tačiau tą pagaliuką paimti galima tik kitu, trumpesniu, pririštu prie virvutės. Taigi varnos turėjo suprasti, kad mėsą galima pasiekti tik keliais nuosekliais veiksmais.
Gyvūnai buvo padalinti į kelias grupes. Pirmajai grupei, prieš leidžiant atlikti visą užduotį, buvo leidžiama ją atlikti atskirais etapais. Po tokios “treniruotės” visos sėkmingai pasiekė maistą.
Sekančiai grupei iš karto buvo duota pilna užduotis ir jos pačios turėjo susigaudyti, ką ir kaip reikia daryti. Ir šį kartą visos pasiekė maistą, tiesa, kai kurioms reikėjo kelių mėginimų. Vienas iš paukščių, tiesiog pirmas dvi minutes stebėjo įrankius, o po to viską
tiksliai atliko be menkiausios klaidos. Eksperimentas įrodė, kad paukščiai problemą sprendė numatydami, kuris įrankis kuriam veiksmui tinka, o nesirinko mėginimų ir mokymosi iš klaidų metodo.

Štai kokios jos, varnos.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *