Daktaras E. Grifinas kalba apie sveikatos problemą, apie vėžį ir alternatyvių jo gydymą, kuris yra žinomas kaip Laetrile.
Ko trūkumas sukelia vėžinį susirgimą? Kol kas nustatyti du pagrindiniai faktoriai: vidinis, kylantis iš kūno, ką kūnas turi pats pagaminti; ir išorinis, kuris ateina iš išorinio pasaulio. Abu jie yra būtini. Yra dar ir kitų.
Vidiniai, gaminami kūno, vadinami proteolotiniais enzimais. Jie yra gaminami kasoje. Jų paskirtis yra virškinti proteinus.

Kokia yra tikroji vėžio priežastis?
Vidiniai ir išoriniai faktoriai

Kaip tai susiję su vėžiu? O gi tuo, kad vėžio ląstelę gaubia proteinų sluoksnis, kuris turi negatyvų elektrostatinį krūvį. Visi imuninėje sistemoje esantys faktoriai taip pat turi negatyvų krūvį. Jie visi reikalingi kovoje su antikūniais. Kyla klausimas: kodėl imuninė sistema nesunaikina vėžio ląstelių? Argi jos nėra antikūniai? Ne, jos nėra. Kaip buvo minėta anksčiau, jos yra gijimo proceso dalis.

Kita vertus, kai ląstelės yra nebekontroliuojamos, kai jos nebėra gydomosios ir tampa „vėžinės“, tada jos užsideda proteinų sluoksnį ir įgauna negatyvų krūvį. Vienodi krūviai atstumia vienas kitą. Negatyvi vėžinė ląstelė atstumia negatyvius krūvius turinčius baltuosius kraujo kūnelius. Taigi jos puikiai apsigina nuo imuninės sistemos.

Kaip atsikratyti to nereikalingo proteinų sluoksnio? Jį reikia suvirškinti su proteolotiniais enzimais. Kūnas privalo pagaminti pakankamai šių enzimų. Daugiausia tų enzimų yra išnaudojama žarnyne, virškinant proteinus. Ypač gyvulinės kilmės proteinus, pvz. . esančius raudonoje mėsoje. Tai ne keistas sutapimas, kad mėsą valgantys žmonės turi didesnę tikimybę susirgti vėžiu, nei jos nevalgantys. Taip pat, kaip ir diabetikai, turintys silpną kasą, arba tie, kurie paveldėję silpną kasą, negu kiti. Žmonės sako, kad vėžys paveldimas, bet iš tiesų – tai yra susiję su silpna kasa ir proteolitinių enzimų gamyba.

Vidinis kovos prieš vėžį faktorius

Pirmas dalykas, ką, vadovaudamasis šia teorija, gydytojas padaro, yra mėsos pašalinimas iš paciento mitybos ir pieno produktų. Atsiranda vegetarai, veganai. Tai nėra tik susižavėjimas šia dieta, tam yra priežastis. Kai kurie pacientai nesugeba atsisakyti šių produktų, ir tai labai trukdo terapijoje. Bet jei žmogus kovoja už savo gyvybę, jam tai tėra smulkmena. Ir jūs nustebtumėte, išgirdę apie to atsisakymo rezultatus.Tai ir yra tas vidinis faktorius.

Išorinis kovos faktorius

Kas dėl išorinio faktoriaus? Dabar bus kalbama apie Laetrile. Jis ateina iš išorės, iš maisto. Tai vadinama maisto faktoriumi. Kai jis randamas gamtoje, jis vadinamas amigdalinu. Jis plačiai aprašomas ir labai gerai žinomas. Bet vėžio gydyme jis buvo pradėtas naudoti gana nesenai. Amigdalinas, išgrynintas ir koncentruotoje formoj, kuris yra naudojamas vėžio klinikiniame gydyme, yra vadinamas laetrilis. Tai iš esmės yra ta pati substancija. Taigi kas tai? Tai molekulė, sudaryta iš keturių komponentų. Du iš jų yra gliukozė, arba cukrus. Trečias yra cianidas. Ir ketvirtas yra benzaldehidas. Ši sudėtis dažnai gąsdina žmones: „jūs rekomenduojate, kad vartočiau cianidą? Juk tai mane nužudys.“ Taip, cianidas yra mirtinai nuodingas dujų pavidale; jis yra naudojamas egzekucijose. Bet toks nuodingas jis yra tik grynu pavidalu. Bet kai cianidas yra „užrakintas „ molekulėje su kitais elementais, jis nebėra cianidas, o „ciano – …“ ir nebūtinai būna toksinis toje formoje.

Pavyzdžiui vitaminas B 12 turi savyje cianido, kuris vadinamas cianokobalaminu. Mes be jo neišgyventume. Galima sakyti, kad cianidas yra esminė gyvybę palaikanti medžiaga tam tikroje formoje, bet ne kaip dujos.

Taigi, kai cianidas yra molekulėje su kitais elementais, jis tampa amigdalinu. Taigi, kaip jis iš tikrųjų veikia, ar bent jau teoriškai, vėžio gydyme? Argi nebūtų puiku paleisti cianidą tik ant vėžio ląstelės ir niekur kitur. Jei jūs valgote maistą, kuriame yra gausu amigdalino, ir kraujas jį išnešioja po visas ląsteles ir kai jis priartėja iki vėžio ląstelės, koks nors mechanizmas priverčia amigdaliną išmesti cianido ant vėžio ląstelės. Taip ir vyksta. Vienintelis žinomas dalykas, kuris „atrakina“ ląstelę ir iš jos išleidžia cianidą ir benzaldehidą (kuris beje taip pat yra nuodingas), yra enzimas vadinamas beta-gliukosidas (savo knygoje dr. Grifinas jį vadina „atrakinamuoju enzimu“).

Įdomu yra tai, kad tas pats enzimas yra randamas vėžio ląstelėse. Ir tik JOSE. Tai yra nuostabus gamtos mechanizmas, kuris negali būti netyčinis. Tai natūralus kūno gydymosi proceso mechanizmas. Ir tai veiks, kol bus valgomas maistas, kuriame yra reikalingų medžiagų.
Vienintelė likusi problema yra ta, kad šiandieninis žmogus beveik atsikratė visu maistu, kuris turi šią medžiagą dėl to, kad ji – kartaus skonio.
Ar kada ragavote obuolių ar abrikosų sėklų? Jos – karčios. Turbūt jums ne kartą kas vaikystėje yra sakęs jų nevalgyti? Tai ką jūs ten ragaujate, tą skonį suteikia cianidas ir benzaldehidas. Kadangi tai kartu, žmonės pasirenka kitą maistą – saldų, perdirbtą. Kuo civilizacija sparčiau vystosi, kuo daugiau skanių patiekalų atsiranda, tuo didesnis vėžinių susirgimų procentas. Viskas labai paprasta.
Anksčiau tokio dalyko, kaip saldūs migdolai, iš viso nebuvo. Saldžiuose amigdalino nėra nė užuominos. O kartieji migdolai yra puikus amigdalino (vitamino B 17 arba laetrile) šaltinis.
Žmonės patys atsisakė šio maisto. Visi saldžiųjų migdolų medžiai yra skiepyti.
Anksčiau žaliose pupose buvo truputį amigdalino. Jos dabar nėra labai skanios, o prieš aštuoniasdešimt metų iš viso buvo labai karčios. Žmonės pasirūpino atsikratyti ir šiuo amigdalino šaltiniu, jas perdirbdami. Ir dabar susiduriama su problema, kai kūnas nebestabdo anksčiau minėto savęs gydymo proceso.

(bus daugiau)

Vertė @ J. Užkurytė

4 komentarai
  1. Jelena
    Jelena rašo:

    kiek ir kokių sėklų suvalgyt per dieną profilaktiškai, tai čia individualus reikalas. jei jau burnoje per kartu, tiesiog nebevalgyti:).
    Greifruktų kartumas tai daugiausiai nuo vidinių pertvarėlių,turinčių kartaus glikozido naringino, naikinančio organizme virusus ir panašiai.
    Rekomenduoju sveikatos forumam užsukt http://www.sveikata.info/forumas/index.php. ten žmonės realia patirtim dalinasi.

    Atsakyti
  2. Lankytojas
    Lankytojas rašo:

    Pamėginau suvalgyti persiko kauliuko turini (sėklą). Suvalgiau dvi. Tai buvo tikrai kartokos ir jautėsi tas cianidinis skonis:) Po kiek laiko pajauciau poveiki: trumpam padažnėjo širdies darbas ir veidas “užkaito” o po to viskas nurimo. Galvoju, gal tai buvo per didelė “dozė” profilaktikai? O būtų įdomu sužinoti pvz. kiek kad ir to abrikoso sėklų galima suvalgyti pvz. per dieną? Ir dar. Gal tos medžiagos ir greipfruktai turi, kad jie tokie kartoki?

    Atsakyti
  3. Jelena
    Jelena rašo:

    kas dėl obuolio sėklų žievelės, tai ten – kietoka ląsteliena, jinai praktiškai nesuvirškinama, tačiau gera pagalbininkė žarnyno valyme, jei kam to reikia.
    Pamenu vaikystėje valgydavom vyšnių, slyvų, abrikosų sėklas. Kartokos tokios, bet skanios.
    Iš karčių augalų, žolių taigi debesylas, pelynas, šalpusnis, alijošius, medetka…,juoda arbata.
    Iš prieskoninių – kalendra, lauro lapai…
    Aš pavyzdžiui geriu kavą, nes jinai…karti.

    Atsakyti
  4. Lankytojas
    Lankytojas rašo:

    O galima valgyti visa obuolio sekla ar tik jos vidu? Gal kartus laukiniai augalai taip pat naudingi sveikatai? Pastaruju suvalgius man akivaizdziai pagerejo savijauta, nors valgyti buvo ne itin skanu. Gal zinote dar karciu augalu apart seklu, kurie zmogui butu naudingi? Ar kartumas jau savaime reiskia, kad augalas vertingas?
    Aciu.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *