Kai esi gamtoje ir yra gera, norisi juoktis, džiaugtis, tuo metu išsiskiria džiaugsmo hormonas – tai ir yra natūralaus prigimtinio juoko pasireiškimas. O juokas, kurį iššaukia kieno tai humoras, yra suvokiamas protu, todėl ir juokinga. Tai esminis skirtumas tarp natūralaus emocinio išgyvenimo ir dirbtinio juoko sukėlimo. Apie tai rašo juoko terapeutė, psichoterapeutė ir psichologė Rima Umiarova.

Juoko terapija, tai yra praktinė kryptis platesnio mokslo gelotologijos, kuris prasidėjo Amerikoje 1970 metais, po atsitikimo su Normanu Kazinsonu. Jis įėjo į istoriją, kaip „žmogus prajuokinęs mirtį“.
Šis Amerikos psichologas susirgo reta liga – kolagenoze. Gydytojai nepaliko jam vilties. Kai jį išrašė iš ligoninės, jis užsidarė viešbučio numeryje ir kiekvieną dieną po 5-6 val. žiūrėjo komedijas ir juokėsi. Po savaitės – praėjo skausmai. Po mėnesio – pradėjo judėti ir galėjo grįžti į darbą.

Po tokio sensacingo įvykio Amerikoje ir vakaruose prasidėjo moksliniai juoko tyrimai ir išsivystė juoko terapija, kaip vienas iš psichoterapijos metodų. JAV mokslininkai naudojo juoką gydant ir tokias ligas, kaip alkoholizmas, narkomanija, vėžys.

<…> Juokiantis smegenyse išsiskiria endorfinai – „laimės hormonai“, kurie stipriai veikia imuninę sistemą.
<…> Vis dažniau ir dažniau įstatant save į padorumo ir visuomenėje esamus stereotipų rėmus, nepastebint savo tikrų troškimų ir jausmų – kompleksai, problemos ir baimės nusėda kūne įtampos blokų pavidalu ir paverčia kūną kietu kiautu. Žmogus atsiskiria nuo jausmų ir natūralių išgyvenimų, kas sumažina gyvybingumą. Kol žmonės neišsivaduoja iš šitų užsispaudimų, juos negali aplankyti kiti jausmai, ir žmonės tampa lyg „užšaldyti“. Juoko terapijos tikslas – gražinti natūralų prigimtinį juoką, kuris nuima įtampą.

Nereikia painioti juoko, kurį sukelia humoras, su prigimtiniu refleksiniu juoku.
Pirmiausia žmonės juokėsi, o vėliau atsirado komikai. Humoro, kaip pagrindinio būdo iššaukti juoką vaidmuo, pervertinamas, o juokas, kaip savarankiškas reiškinys yra nepakankamai įvertinamas.
<…>Juoko terapeuto užduotis yra gražinti gebėjimą juoktis prigimtiniu refleksu, kuris yra duotas gamtos ir prarandamas tampant „suaugusiu“. Būtent toks juokas yra naudingas ne tik fiziologiškai, bet teikia ir gilų psichoterapinį efektą.

Išvados:
1. Juoko terapija užima vertingą vietą tarp kitų psichoterapijos sričių, kaip savarankiškas metodas ir kaip papildantis kitas psichoterapijos rūšis. Šis metodas ne tik gydomai veikia fizinį kūną, bet ir naudojamas psichoterapijoje kaip galingas „katarsinis“ instrumentas.
2. Juoko terapijos metu išmokstant refleksinio juoko, atsikratoma kūno įtampos ir išlaisvinamos emocijos. Įmanoma, kad egzistuoja analogija tarp juoko reflekso ir Raicho orgazmo pratimų. Nes abiem atvejais veikia gamtos ir prigimties mechanizmai, kurie savaime gydo kūną ir psichiką.
http://smeh.dpage.ru/therapy/01_.shtml
. Lee S. Berk, DPH. “The Laughter-Immune Connection: New Discoveries” Humor and Health Journal, vol. 5. no 5. 1996
2. Mindess Н. Laughter and Liberation. Los Angeles: Nash Publishing. 1971
3. Junkins Е. Laughter: Nature’s best bet for the blues. MSW, LCSW, BCD. 1999
4. Junkins Е. The Power of Laughter in Therapy. ZMFT, BCD, LM. SM-A.C.P. 2000

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *