Žaliavalgystė

Vis dažniau tenka išgirsti apie naują mitybos būdą – žaliavalgystę. Dėl savo poveikio organizmui šis judėjimas darosi vis populiaresnis. Kur yra žaliavalgystės šaknys ir ar tikrai ji tokia naudinga žmogaus organizmui, pasakoja dietologė, visuomenės sveikatos specialistė Vaida Skurdenytė.

Kas yra žaliavalgystė?

Žaliavalgystė – tai toks mitybos būdas, kai valgomas tik žalias, termiškai neapdorotas maistas. Žaliavalgių patiekalai dažniausiai gaminami trinant, smulkinant, brinkinant, taip pat spaudžiamos sultys, tam tikri produktai džiovinami ir vytinami, tačiau maistas neturi būti termiškai apdorojamas didesnėje nei 40–45°C laipsnių temperatūroje.
Dažniausiai žaliavalgiai valgo tik augalinės kilmės maistą, bet būna ir tokių, kurie neatsisako pieno (nepasterizuoto ir kitaip termiškai neapdoroto) ir jo produktų, taip pat kiaušinių, žalios mėsos ar žuvies. „Gyvojo maisto“ šalininkai neretai renkasi tik ekologiškus produktus.

Iš kur kilusi žaliavalgystė?

Žaliavalgystės šaknų galima ieškoti priešistoriniais laikais, kai žmonių protėviai dar nemokėjo įžiebti ugnies ir valgė tik žalią, neapdorotą maistą. Nors mokslininkai ir teigia, kad būtent tuo laikotarpiu žmonių mityba buvo pati sveikiausia, tačiau termiškai apdorotas maistas turėjo labai didelę teigiamą įtaką žmonijos vystimuisi.
Žaliavalgyste pirmą kartą buvo susidomėta dar XIX a. pabaigoje. Šveicarų gydytojas M. Bircher-Benner vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie šviežių vaisių ir daržovių teikiamą naudą organizmui ir netgi įkūrė natūralios medicinos kliniką, kur aktyviai skatino šviežių vaisių ir daržovių vartojimą, kaip tam tikrą terapijos formą. Vėliau vis pasirodydavo mokslinių straipsnių, įrodančių žalio maisto naudą organizmui.
Tikrasis žaliavalgystės judėjimas prasidėjo praėjusio amžiaus antroje pusėje. Tarp ankstyvųjų judėjimo pradininkų buvo St. Louis Estes, E.B. Szekely, J.Lovewisdom, A.Wigmor bei lietuvių kilmės amerikietis V. Kulvinkas.

Galbūt žaliavalgystė tėra madingas judėjimas?

Šiuo metu žaliavalgystė iš tiesų tapo savotiška mada, prestižo reikalu. Tačiau tame galima įžvelgti ir nemažai teigiamų dalykų. Gyvename tokiame amžiuje, kai dauguma žmonių dirba protinį darbą, didžiąją laiko dalį praleidžia pasyviai, visur važiuoja automobiliu, o juda mažai. Maistas, kurį valgome, yra gerai apdorotas, rafinuotas. Esant tokiai gyvensenai, įvairios lėtinės ligos plinta kaip epidemija (vėžys, širdies, kraujagyslių sistemos ligos, antrojo tipo cukrinis diabetas ir kt.), nutukimas. Akivaizdu, kad reikia keisti kasdienius įpročius bei mitybą.
Termiškai apdoroto maisto energinė vertė yra gerokai didesnė, tačiau dauguma žmonių nebedirba laukuose ar kitų aktyvių darbų, todėl tiesiog nebeišnaudoja su maistu gautos energijos. Be to, dauguma apdorotų maisto produktų teikia organizmui mažai naudingų medžiagų, vitaminų. Tad šiuolaikinio žmogaus mitybos pagrindą iš tiesų turėtų sudaryti švieži vaisiai ir daržovės, rupių grūdų produktai, įvairios košės, kiti mažai apdoroti produktai. Tačiau norint būti sveikam, tikrai nebūtina tapti visišku žaliavalgiu.
Ar pagrįsti tvirtinimai, kad laikantis žaliavalgystės galima nugalėti net vėžį?
Nėra daug mokslinių tyrimų, kurie nagrinėtų žalio maisto vartojimo sąsajas su vėžio išsivystymo rizika. Dažniau yra tyrinėjamas vegetariško maisto poveikis organizmui. Dauguma tyrimų rodo, kad vėžio atsiradimo rizika mažėja vartojant daugiau vaisių ir daržovių, nepriklausomai nuo to, ar šis maistas visas šviežias, ar dalis jo yra termiškai apdorotas.
Švieži ir neapdoroti maisto produktai savo sudėtyje turi daugiau antioksidantų, kurie yra vienas pagrindinių apsaugos nuo vėžio faktorių. O maistą veikiant karščiu, skyla tam tikros riebalų rūgštys, aminorūgštys ir susidaro kancerogeniški junginiai. Todėl žalias maistas iš tiesų gali sumažinti riziką susirgti tam tikromis vėžio formomis, tačiau teigti, jog žalias maistas išgydys, nedrįsčiau.
Ar galima staiga nustoti maitintis įprastu maistu ir tapti žaliavalgiu?
Staigus ir radikalus mitybos pakeitimas gali sukelti stresą ir šoką organizmui, nemalonius pojūčius. Gali net prapulti noras keisti įpročius. Todėl geriausia prie kito mitybos būdo pereiti po truputį didinant žalio maisto ir mažinant apdoroto maisto suvartojimą.

Kokių maisto produktų patariama atsisakyti pirmiausia?

Pirmiausiai siūlyčiau atsisakyti apdorotų maisto produktų, kurie organizmui teikia mažiausiai naudos: rūkytų gaminių, saldainių, sausainių, keptų ar aliejuje virtų patiekalų ir užkandžių, greitai paruošiamo maisto ir pan. Įpratus taip maitintis, galima po truputį atsisakyti ir kitų patiekalų, juos pakeičiant naujais, atitinkančiais žaliavalgystės principus.

Kokio amžiaus patariama tapti žaliavalgiu?

Augančiam organizmui būtini gyvulinės kilmės baltymai, kurie yra geriau pasisavinami iš termiškai apdoroto maisto, todėl žaliavalgiais neturėtų būti vaikai ir paaugliai. Žinoma, jie gali valgyti žalią maistą, tačiau jų racioną taip pat reikėtų papildyti pieno produktais, kiaušiniais, mėsa, žuvimi.
Suaugusio organizmo poreikiai yra šiek tiek kitokie, todėl ir žaliavalgiai, ir vegetarai savo mityba iš principo gali patenkinti organizmo poreikius. Tačiau tam reikia gero pasiruošimo ir nemažai žinių.
Per kiek laiko organizmas pripranta prie pertvarkos, nuo įprasto maitinimosi perėjus prie žaliavalgystės?
Tai priklauso nuo individualių organizmo savybių. Kiekvieno individo fermentinės sistemos šiek tiek skiriasi, todėl nevienodai gerai virškinamas vienoks ar kitoks maistas, be to, kiekvienas organizmas skirtingai reaguoja į šilto maisto atsisakymą. Todėl vieni žmonės gana lengvai pereina prie žaliavalgių raciono, o kitiems prisitaikyti gali būti sunkiau. Dar kiti galbūt niekada nesugebės maitintis pagal žaliavalgių principus arba taip maitindamiesi jaus diskomfortą. Tad neverta organizmo prievartauti, gerokai svarbiau yra stengtis maitintis sveikai.

Kokie maisto produktai privalo būti žaliavalgių racione?

Žaliavalgiams būtinas kuo įvairesnis maisto racionas, nes tik taip galima patenkinti organizmo poreikius. Žaliavalgiai turėtų valgyti kuo įvairesnius vaisius, daržoves, paprastus ir daigintus grūdus, taip pat ankštinės kultūros, riešutus ir sėklas. Moterys savo racioną nors kartais turėtų papildyti gyvulinės kilmės produktais, kad nesutriktų lytinė funkcija.
Kadangi gyvename pakankamai šaltoje klimato zonoje, nereikėtų visiškai atsisakyti šviežio pieno ir jo produktų (ypač rauginto pieno), kiaušinių ar net mėsos. Taip pat ne pro šalį nors retkarčiais sušilti besimėgaujant šiltu troškiniu ar sriuba bei puodeliu karšto vandens (juk tikri žaliavalgiai geria tik šaltą arba vos šiltą vandenį).
Ar visi maisto produktai, vartojami žaliavalgių, yra naudingi žmogaus organizmui?
Iš principo, taip. Tačiau ne mažiau svarbu ir produktų įvairovė, kiekiai, kuriuos suvalgome. Net ir pats sveikiausias produktas negali patenkinti visų organizmo poreikių, o valgomas per dideliais kiekiais, gali net pakenkti. Todėl svarbu valgyti kuo įvairesnį maistą.
Kokie žaliavalgystės pliusai žmogaus organizmui?
Žaliame maiste gausu antioksidantų, kurie apsaugo organizmą nuo kai kurių formų vėžio. Taip pat jame daug maistinių skaidulų, gerųjų bakterijų, kurios užtikrina sklandesnį virškinimą. Be to, žaliavalgiai teigia, kad žaliame maiste gausu fermentų, kurie dar labiau palengvina virškinimą. Kaitinant maistą didesnėje nei 40–45 °C laipsnių temperatūroje, šios medžiagos, kaip ir visi baltymai, denatūruoja.
Tyrimai rodo, kad žaliavalgių kraujyje randama mažiau „blogojo“ ir daugiau „gerojo“ cholesterolio, todėl mažėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Taip pat mažėja kai kurių lėtinių ligų simptomai, pavyzdžiui, reumatoidinio artrito.
Termiškai neapdorojant maisto, jame išlieka visos naudingos medžiagos, vitaminai, todėl toks maistas vertingesnis.
Įprastai ruošiant maistą, ypač kaitinant riebalus ir baltymus, susidaro tam tikri cheminiai junginiai, kurie turi neigiamą, kartais net kancerogeninį, poveikį organizmui. Be to, apdorotuose maisto produktuose gausu įvairių maisto priedų (konservantų, dažiklių, stabilizatorių ir pan.).
Žalias maistas dažniausiai yra mažiau kaloringas nei termiškai apdorotas, todėl žaliavalgiai turi mažesnę nutukimo riziką.

Kokie žaliavalgystės minusai žmogaus organizmui?

Dėl tam tikrų veiksnių, kai kurie augaliniai produktai neleidžia pasisavinti naudingų medžiagų. Termiškai apdorojus maistą, tos maisto savybės pašalinamos ir organizmas gali lengvai pasisavinti visas medžiagas.
Kai kurie tyrimai rodo, jog žaliavalgiams dažniau pasireiškia kai kurių medžiagų ir vitaminų trūkumas bei jų nulemtos būklės. Pavyzdžiui, jiems dažniau trūksta vitamino B12, D, geležies. Valgant vien neapdorotą maistą, padidėja kaulų išretėjimo rizika vyresniame amžiuje. Kaip jau minėjau, moterims, visai nevartojančioms gyvulinės kilmės produktų, dažniau sutrinka lytinė funkcija.
Dažniau valgant žalią maistą taip pat padidėja tam tikrų infekcijų bei parazitinių invazijų rizika. Valgant nepakankamai gerai nuplautus vaisius ir daržoves, galima užsikrėsti dizenterija, salmonelioze, askaridėmis. Žali kiaušiniai viena dažniausių salmoneliozės priežasčių. Apsinuodyti galima ir geriant termiškai neapdorotą pieną. Su žalia mėsa, žuvimi plinta kaspinuočiai, trichinelės, toksoplzamozės ir kitų infekcijų sukėlėjai. Tai tik dalis ligų, kuriomis galima apsikrėsti vartojant pakankamai termiškai neapdorotą maistą.

 

 

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *