Vegetariškas maistas, darbas fermoje ir ilgi pasivaikščiojimai neapsaugojo nuo bronchinių negalavimų. Jis baigė mokslus, tapo mokytoju, dėstė universitetuose. Buvo karinėje tarnyboje, bet jį atleido iš jos dėl širdies neurastenijos. Sulaukęs 31 metų atrodė gerai, nors kentėjo nuo nefrito (Braito ligos).
Jis pasakojo: „ Penkis kartus aš skyriau savo atostogas gydymui, bet gydytojų išvada skelbė, kad esu „neišgydomas“. Vėliau per penkerius metus aš nukentėjau nuo daugelio gydytojų (24) gydymo ir didžiulių išlaidų (2010 metų vertinimais 100.000$), tačiau vis dar buvau neišgydomas. Galvodavau apie savižudybę. Išgirdau apie natūropatiją ir tris kartus gydžiausi Kneipo sanatorijoje. Man palengvėjo, bet aš neišgijau. Dar gydžiausi penkiose Europos sanatorijose, išbandžiau daugybę kitų metodų, išleisdamas didžiules pinigų sumas. Rezultatas buvo toks, jog nebesivadinau neišgydomu, tačiau netapau sveiku. Iš visų šių gydymų aš supratau, kad svarbiausi simptomai buvo gleivės, pūliai ir albuminas šlapime bei skausmas inkstuose.

Gydytojai manydami, kad švarus šlapimas rodo sveikatą, bandė stabdyti šią eliminaciją medikamentais ir įtraukė į mano meniu mėsą, pieną ir kiaušinius. Man dar labiau pablogėjo. Po tokio „maisto“ aš supratau, kad teisinga dieta turi apsaugoti nuo gleivių ir baltymų. Natūropatiniai gydymo metodai ištraukdavo iš manęs gleives, bet aš vėl jas gražindavau su maistu.

Pasiryžau žengti žingsnį į įvairias dietas: vegetarizmą, vaisių valgymą, riešutų dietą ir ėmiau mąstyti apie tokį gydymą, kaip badavimas.
Berlyne aš studijavau vegetarizmą. Ten buvo tuo metu 21 vegetariškas restoranas. Tačiau pastebėjau, kad vegetarai nėra sveikesni už visavalgius. Daugelis jų atrodė liguistai, pilkais veidais. Krachmolo ir pieno produktų dieta pablogino mano sveikatą. Nežiūrint į tai, aš pradėjau studijuoti medicinos, fiziologijos ir chemijos universitetuose. Mokiausi ir natūropatijos mokykloje. Studijavau psichiatriją, krikščioniškuosius mokslus, gydymą įtaiga ir daug kitų metodų, kad sužinočiau geros sveikatos tiesas. Tačiau nusivyliau ir išvykau į Nicą pietų Prancūzijoje, kur pradėjau vartoti radikalią vaisių dietą su trupučiu pieno, manydamas, kad man reikia baltymų.
Kartais aš jausdavausi visiškai sveikas, kartais kamuodavo vėl tos pačios bėdos.
Grįžau namo. Namiškių įtakoje pradėjau valgyti „normalų“ maistą. Ėmiau rimtai mąstyti apie badavimą. Gydytojas nepatarė to daryti dėl mano ligomų, o namiškiai nusiteikė priešiškai mano norui.
Žiemą išvykau į Alžyrą šiaurės Afrikoje. Daug vaisių ir geras klimatas labai pagerino mano sveikatą ir sustiprino tikėjimą gamtos galia. Išdrįsau badauti, kad padėti organizmui išsivalyti. Kartą veidrodyje pastebėjau save jauną, sveiką. Tačiau po kiek laiko vėl pasikartojo ligų poveikis. Bet šie trumpalaikiai geri rezultatai man suteikė įsitikinimo, kad aš radau teisingą kelią į sveikatą. Todėl ir toliau bandžiau badauti ir valgyti vaisius.

Mane vis dažniau aplankydavo niekada anksčiau nepatirta savijauta, daug energijos, ištvermė. Pagaliau ėmiau jausti save sveiku ir galingu. Tokie puikūs pokyčiai buvo jaučiami ne tik fiziškai. Keitėsi ir protiniai sugebėjimai. Atsirado drąsa, geresnė atmintis, viltis, o dvasingumo suvokimas ėmė manyje kilti, kaip tekanti saulė. Aš tapau daug sveikesnis, nei buvau jaunas.
Ėmiau keliauti dviračiu nuo Alžyro iki Tuniso su savo draugu – profesionaliu dviratininku, kuris valgė visiems įprastą maistą. Aš visada važiavau priekyje jo, net vakarais, kai ištvermė tapdavo labai reikalinga. Turėkite mintyje, kad aš buvau gydytojų paskelbtas kandidatu į mirusiuosius. Aš jaučiau didelį džiaugsmą, kad esu kelyje į savo negalių nugalėjimą.
Grįžau namo. Demonstravau savo naujas galimybes, dirbdamas fermoje patį sunkiausią darbą. Tačiau mano namiškiai, tampriai bendraudami su gydytojais, žiūrėjo į viską skeptiškai ir baiminosi dėl mano sveikatos, įgytos tokiais abejotinais metodais. Namiškių įtakoje aš vėl grįžau prie „normalaus“ maisto. Negalėjau net badauti, nes sesuo buvo labai priešiška šiam metodui. Tačiau aš tvirtai tikėjau, kad badavimas yra puikus metodas padėti organizmui apsivalyti nuo visuotinai priimto „normalaus“ maisto, jeigu valgyti jo labai mažai.

Padariau išvadą – badavimas skatina protinį ir dvasinį tobulėjimą. Ėmiausi moksliškai tirti, kodėl vaisiai ir kitas gleivių neskatinantis maistas toks efektingas. Atsakymas tame, kad šie produktai organizme kuria vadinamą vynuogių cukrų, angliavandenius. Mano patirtis, testai ir eksperimentai bei išgydymai parodė, kad vaisiuose esantis cukrus yra svarbi žmogaus maisto dalis, kuri teikia didžiulę energiją, ištvermę ir yra pats geriausias valytojas nuo organizmo šiukšlių, taip pat pats efektyviausias gydymo agentas, žinomas žmogaus kūne. Ši išvada tiesiogiai prieštarauja mokslininkų, gydytojų baltyminei – azoto ar mineralinių druskų teorijai. Tokius pat kaip mano atradimus padarė ir kiti gydytojai. Šių atradimų vedinas aš palikau savo gimines ir draugus, kurie trumpino mano gyvenimą savo įsitikinimais ir gyvenimo būdu, ir išvykau į pietų Prancūziją. Mane lydėjo jaunas vyras, kuris norėjo išbandyti eksperimentinę dietą bei badavimą ir išsigydyti savo ligas. Viena iš jų buvo mikčiojimas.

Arnold Eret
Straipsnį paruošė Ramybė

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *