Maistas yra tai, kas patenka į organizmą. Skirtingas maistas – skirtingi veikia, todėl  ir mes visis skirtingi. Alkoholiu užnuodęs smegenis žmonus niekada nesupras blaiviai mąstančio. O blaiviems žmonėms nėra prasmės bendrauti su matančiais per “stikliuką”, kaip nėra prasmės kalbėtis lakštingalai su žuvimi bandyti susikalbėti. Kai žmonės bando tai daryti – gauna skausmą, ašaras, neviltį, barnius, skyrybas, mirtį… Vartojančių alkoholį žmonių mąstymas yra pažeistas jau todėl, jog jie nemano, kad alkoholis yra problema.

Tikras alkoholikas nepripažįsta savęs alkoholiku.

Kad ir ką besakytume, mokslu, faktais ar po nosim pakištume alkoholio padarytą žalą: sudegusius namus, skyrybas, artimųjų mirtį, skurdą, vis tiek sakys, kad ne dėl alkoholio tai įvyko. Didžiausia tragedija, kai apakintas alkoholio žmogus, įtraukia kitus, teikdamas, kad „ aš geriu ir tu gerk, nes aš manau, kad tai gerai, man tai netrukdo.“ Nerasite nei vieno geriančiojo, kuris teigtų, kad jo gyvenimą sugriovė alkoholis, ir kuris kaltintų alkoholį. Alkoholikams kalti visi, tik ne alkoholizmas. Tai lėtinis alkoholizmas.

Alkoholikui alkoholis – gyvenimo priemone. Bergždžiai kalbėti ar aiškinti. Tačiau nereikia ir jam leisti aiškinti koks jis geras, nes garia.  Viskas, ką toks žmogus pasakys, yra tik jo silpnybių pasiteisinimas. Alkoholikas priklausomas nuo alkoholio. Jis be jo nebegali gyventi. Jeigu galėtų – būtų blaivininkas. Sužinojęs, kad sau ir kitiems kenkia, gerdamas alkoholį, tiesiog nebegertų.

Kaip alkoholis ardo asmenybę, žudo moralę, dvasingumą, vertybes, mato tik blaivūs žmonės, Vartojantys alkoholį į viską žiūri per taurelę. Jie sako, kad dvasingumo nėra. Ir tai tiesa, nes jie pragėrė dvasingumą Kultūringai geriantts turi įprotį gerti savaitgaliais, bartis su šeima, triukšmauti, atseit nuimti įtampą, stresus. Jūs jiems sakote: “ baik gerti ir viskas susitvarkys“. Jis nustemba: “o prie ko čia gėrimai? Žmona išdavė, darbas nesiseka, kaimynai kenkia, policiją iškvietė.“. Jie nenori žinoti, kad jų gyvenimas toks todėl, nes nėra blaivaus proto.

Nusigėręs žmogus voliojasi baloje, o pro šalį einantys vaikai mato, kad dėdė prisilakė; alkoholikas – tai pavyzdys, kaip nereikia daryti. Tačiau kultūringai geriantis žmogus – tai pavyzdys, kaip “reikia” daryti. Vaikus stumia prie alkoholio tie, kurie geria per šventes. Jų galima paklausti: “Ar jūs norite, kad jūsų vaikai būtų alkoholikais?” Atsako:” – Kodėl jūs taip? Aš noriu, kad gertų, bet neprasigertų.” Deja, nėra jokios garantijos, kad vaikas gers ir neprasigers. Tai juk narkotikas. Nusigeria visi, tik skirtingu greičiu. Kas greičiau, kas lėčiau, bet visi kvailėja, visi degraduoja. Tiesiog skirtingu greičiu eina link savo kapo. Paruošė www.sveikata666.lt pagal akademiką A.M. Savelov – Derėbiną

1 atsakymas
  1. Jelena
    Jelena rašo:

    Teko stebėti, kaip vienas prie svarbiausių, tik garsiai nesakomų, laidotuvių organizavimo punktų – kad alkoholio būtų; sako “dūšia skauda… sielvartas slegia”, sako: “juk negirtuokliauju,… kultūringai”. Ir… tik ir ieškoma progos išgert. Vietoj rimties, sukauptumo, maldų, deramų tokiom situacijom, ne vienas nosim šniurpštė, svirduliuodamas, alkoholio kvapu iš burnos švokšdamas. Kultūringai geriantys “supranta”, kad žmogus atsisveikinti su velioniu atėjo, nesvarbu, kokiam stovy. O nesvarbu, nes patys “kultūringieji” jau užsipylę, tai ir mato panašiai, dar už parankės prilaiko, kad svirduliuojantysis ant kojų išstovėtų iš “pagarbos” velioniui. Deja, jokia pagarba ne iš tolo nekvepia.
    Paklausti, kodėl taip elgiasi, kodėl neša alkoholį prie velionio, jie labai giliai ir nuoširdžiai nustemba nuo (jų protu) klausimo kvailumo. Juk tai savaime suprantama – svaigintis. Jiems net klausimas nekyla, kad “gal vistik nereikia to alkoholio?”, kuris yra ne kas daugiau kaip bakterinio šlapimo ir išmatų mišinys.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *