Mikčiojimas

Kalbos taisyklė: NESIKARTOJU; SAKAU KIEKVIENĄ ŽODĮ ATSKIRAI; PRIEŠ IŠSIŽIODAMAS ŽINAU, KĄ PASAKYT; KALBU NE DAUGIAU KAIP 60 žodžių Į MINUTĘ. Ši sveikos ir teisingos kalbos formulė yra žmogaus kalbėjimo įstatymas. AŠ NESIKARTOJU; Kartojimas – tai mikčiotojų pagrindinis įprotis, kuris palaiko mikčiojimo procesą. Jei iš burnos sklinda garsas, nekartokite jo, net jei grėstų mirtis. Nesistenkite pasakyti viso žodžio iš karto. Tarkite likusią žodžio dalį toliau, pvz.m…ama, t…ėtė, s…trėlė. Taip yra teisinga, nes jūsų kalboje nenuoseklumas tapo norma, todėl jums reikia nuosekliai kalbėti.
Mikčiojantysis sako: mmmama, tttėtė, ssstrėlė. Normalioje kalboje kiekvienas garsas turi savo akimirksnį, o jūs bandote pasakyti žodį, visus garsus per vieną mirksnį. Tai yra neįmanoma užduotis, todėl jūs nesąmoningai pakliūnate į įprastą stuporą, kuris paraližuoja kalbos raumenis. Štai čia reikia pasakyt sau „stop“. Noras nugalėti stuporą jėgą ir ištarti visą žodį iš karto sukuria įtampą ir jūs atkakliai bandote atlikti neįmanoma vis iš naujo, vietoj to, kad atsipalaiduoti ir toliau ištarti likusius žodžio garsus. Mikčiojimas jums yra atleistinas iki šios dienos, nes nežinojote kalbėjimo įstatymo ir nesupratote, kad vienu metu neįmanoma ištarti dviejų raidžių, jau nekalbant apie visą žodį. Viskas, ko jums dabar reikia, tarkite nuosekliai, raidę po raidės, skiemenį po skiemens, sakinį po sakinio. Jums reikia ištrinti iš smegenų savo kalbos patologinę program, atsipalaiduoti ir nesistengti ištarti teisingai, o tarti iš eilės raides ir skiemenis. Tarkite pirmą raidę, atsipalaiduokite, ir nuo ten, kur sustojote, tarkite toliau. Kad metodas veikia, jūs galite įsitikinti, nors kartą dienoje tardami visą abėcėlę po vieną raidę. Jūs mikčiojate ne todėl, kad jums sunku ištarti, o todėl, kad bandote iš karto pasakyti kelis garsus.

SAKAU KIEKVIENĄ ŽODĮ ATSKIRAI

Reikia sugriauti neteisingą įsivaizdavimą, kad žmonės žodžius taria iš karto, o jūs taip negalite. Jūsų klaida tame, jog jūs bandote neįmanoma – ištarti žodį iš karto. Galbūt iš pradžių bus sunku nekartoti raidžių ir žodžių, nes jums reikia išmokti klausyti tai, ką sakote, PRIEŠ TAI, KAI ATIDARAU BURNĄ, ŽINAU, KĄ SAKAU. Dauguma žmonių mano, kad žino, ką prieš išsižiodami pasakys.

Eksperimentas. Jums užduoda klausimą. Pirma jūsų mintis: „aš – mikčius“, antra mintis: „man reikia kažką greitai atsakyti“,: „ai, nepavyks“, penkta: „ai bus, kas bus“, šešta “pradedu…“ Atsidaro jūsų burna ir prasideda “aaa…ee…beee…reiškia taip…“ Tuo pačiu metu su tuo mukimu ir veido grimasomis įsijungia ir smegenys, kad suformuluoti, ką atsakyti. Bet mes jau žinome, kad žmonės ir kt. protaujančios būtybės fiziškai nesugeba nuo gimimo iki mirties vienu metu atlikti du veiksmus. Duotu atveju mikčius sako kažką nesąmoningo ir tuo pat metu bando mąstyti, ką jam sakyti. Rezultatas – stuporas, kurį visada lydi kalbos raumenų spazmai. Ką daryti? Atsipalaiduokite, pajauskite ir aiškiai suvokite savo jausmus atitinkamai kalbos temai, aplinkai, kurioje esate, savo pašnekovui (kuriuos jūs norėtumėte išreikšti žodžiais); dabar išrinkite reikalingus žodžius, kuriuos žinote, kurie atitiks jūsų jausmus ir emocijas; mintyse sudėliokite šiuos žodžius eilės tvarka į aiškų sakinį, kuriame nėra pasikartojimų; o dabar jau galite išsižioti ir pradėti paeiliui, be pasikartojimų, garsą po garso, žodį po žodžio tarti mintyse suformuluotą sakinį. Jei įdėmiai klausysite, ką sakote, tai leis jūsų smegenims nekartoti garsų. Jei įdėmiai klausote ir išgirdote tą garsą, kurį ištariate, tai jumyse nekils impulso kartoti jo dar kartą. Garsas, kuris išėjo iš jūsų burnos, turi būti tuoj pat pamirštas ir jūs privalote su visu dėmesingumu tarti sekantį garsą; po to, kai ištariate mintyse suformuluoto sakinio paskutinį garsą, visą savo dėmesį sutelkite į naują informaciją, įdėmiai klausote, įdėmiai žiūrite į savo pašnekovą ir aplinką, kurioje esate. Kai tik jaučiate, kad užsipildėte mintimis, jausmais, kuriuos norite išleisti į pasaulį žodžių pagalba, jūs vėl mintyse formuojate sakinį ir kartojate anksčiau aprašytą procesą. Ir niekaip kitaip!

Štai keli patarimai mikčiams apie tai, ko neverta daryti, gaunant ir išleidžiant iš savęs informaciją.

Bet koks dėmesio atitraukimas nuo aukščiau išvardintų punktų, grubiai pažeidžia kalbos įstatymą. Ypatingai nereiktų daryti šių kvailysčių: nevystykite vidinio apgailėtino dialogo su savimi apie tai, koks jūs ligotas ir nesugebantis kalbėti, apie tai, kaip išvengti sunkių raidžių ir žodžių; nekalbėkite daug, sakykite trumpai ir aiškiai. Trumpi išsireiškimai – genialių ir talentingų žmonių kalba. To reikia mokytis. Neapibrėžtumas visada yra kvailas bandymas kalbėti, kuris visada iššauks stuporą. Kalbėti pagal taisyklę reiškia kalbėti nuosekliai, ypatingai klausytis savo žodžių ir girdėti juos, ir daryti pauzes tarp žodžių. Nemąstykite, ką pasakysite toliau, kol nepasakėte viso sakinio iki galo, nes vėl pateksite į stuporą. Jei supratote, kad sakote ne tai, ką norėjote, momentaliai pamirškite, ką sakėte, nutilkite, atsiprašykite pašnekovo, iš naujo išreikškite savo jausmus kitais sakiniais, prieš tai mintyse suformuluodami sakinį. Neišsižiokite anksčiau iki kol jūsų jausmai galvoje nesusiformuluos į aiškų, konkretų sakinį. Antraip stovėsite pravira burna ir myksite. Tačiau jei taip įvyko, nedarykite tragedijos, tiesiog užsičiaupkite. Ir išsižiokite tik tada, kai prote bus aiškus atsakymas. Jei neturite atsakymo, tai ir pripažinkite, kad jo neturite. Jokiu būdu nevartokite savo kalboje pasikartojimų, o ypač nevartokite žodžių – parazitų: aaa, mmm, gallll, nuuu, ooo… Tuo būdu žingsnis po žingsnio išmokysite save kalbėti kalbos fiziologinių organų ir žmogaus mąstymo teisingame panaudojime. Atminkite, kad jums mokytis palaipsniui kalbėti yra lengva ir paprasta, nes mikčiojimas nėra liga ir jos nereikia gydyti. Reikia tiesiog išmokti kalbėti, pašalinti įprotį kartoti garsus. Čia nereikia gydytis, tiesiog nekartokite. Pas daugelį mikčių blogai išvystytas ar visai neišvystytas vizualus konstravimas, jie negali savo vaizduotėje sukurti sakinio taip, kaip parašyta popieriuje. Todėl būna, kad jie skaito gerai, o kalba mikčiodami. Tėvai ir mokytojai nesuspėjo, o gal negalėjo išmokyti mikčiojančio tokio teigiamo įpročio. Todėl sugebėjimas liko neišvystytas. Net suaugę to nesuvokia. Tačiau kai tik jūs suvokiate klaidą, tai per dvi – tris dienas, o kartais ir valandas, jūs galite liautis mikčioję. Todėl visi mikčiojantys, pradžioje skaitykite tekstus garsiai, nes parašytos raidės ir žodžiai neiššaukia abejonių. Paskui perskaitytą tekstą pakartokite mintyse be jokių garso ar žodžio pakartojimų, ir pasakykite jį garsiai, laikantis taisyklių „aš nesikartoju, sakau kiekvieną garsą atskirai; prieš atveriant burną, žinau, ką pasakysiu; „

SAKAU NE DAUGIAU KAIP 60 ŽODŽIŲ PER MINUTĘ

Šis apribojimas daugumai akivaizdus. Tačiau mikčiai, stumiami streso, stengiasi pasakyti kuo daugiau. Per minutę mikčiai beprasmiškų garsų pasako tiek daug, kad paprastas žmogus nepasakys nei per dvi minutes. Kodėl tokia painiava jų kalboje? Todėl, kad jie bijo vartoti savo kalboje žodžius, kuriuose užsikerta. Ir noras pabėgti nuo sunkių žodžių paverčia juos neurotikais. Nuo ko psichologai gydo mikčius? Nuo sunkių žodžių ir raidžių? Nuo baimės sutikti juos gyvenime? Jie „gydo“, sutelkdami paciento dėmesį į baimę, priversdami tikėti, kad žodžiai tikrai būna sunkūs. Kuo daugiau gydytojų apeina mikčius, tuo didesnis jo tikėjimas savo „liga“. O problema – įprotyje kartotis. Nėra jokio skirtumo ant kokio garso užstringa žmogaus kalba: m, b, p…Vaistas vienas – pasikartojimo mechanizmo suvokimas, ir kad pasikartojimai yra kvailas įprotis. Mikčiojimas – tai, kai žmogus nesuvokia garsų, kuriuos taria. Gerbiami mikčiojantys, nesistenkite vengti sunkių žodžių, o tiesiog nekartokite garsų. Gi nutilti galite bet kada. Jei sakote „mmmozaika“, tai sakykite „m (užsičiaupkite ir toliau sakykite) ozaika“. Nes „mmmozaika“ yra trys bandymai pasakyti vieną žodį, o „m –ozaika“ tai palaipsniui ištartas žodis. Ir taip tarkite pačius sunkiausius garsus, bet atskirai, ir įsitikinsite, kad sunkių garsų nėra. Nevenkite sunkių žodžių, venkite pasikartojimų. Daug žodžių, garsų kalboje – tai kvailumo požymis. Rinkitės savo gyvenime trumpą, gilią, aiškią žodžių prasmę, formuluokite ją mintyse ir tik tada išleiskite į išorę. Jei laikysitės šių aprašytų įstatymų, jūs nesugebėsite mikčioti. Paruošė © www.sveikata666.lt pagal autorių Romaną Sniežko

1 atsakymas
  1. Greisis
    Greisis rašo:

    Dėkui jums, nes aš mikčioju labai ilgai, kartais pagerėja, kartais pablogėja.. o daktarė sako, kad čia liga, ją reikia gydyti… Dar vitaminus išrašo kurie ramina mane.. o ištikrujų neramina. Dėkui tikrai. Pasistenksiu pasinaudoti šią pamoką, o jei sakys dar karta daktarė, kad čia liga, tai paprieštarausiu jei. :) Gali būti klaidų, tai nekreipkite dėmesio, dar nepriprates prie naujo telefono klaviaturos. Tikrai dėkui.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *