Nors Lietuvoje yra įstatymų ginančių neįgalių teises, bet, pasirodo, ne visi švietimo įstaigų vadovai/tarnautojai juos žino. Ir tuo savo neišmanymu kelia ir taip jau gyvenimo nuskriaustiems – neįgaliems papildomų problemų. Ypač tai liečia neįgalių vaikų ugdymo sferą.

Prieš kelis metus valdžios vykdoma neįgalių vaikų integracija iš spec. mokyklų į bendrojo lavinimo nepasiteisina. Kažkodėl buvo manyta, kad taip bus geriau neįgaliems vaikams – mokytis kartu su sveikais. Gal vienam kitam ir – taip. Tačiau daugumai neįgalių vaikų tai yra sunkus fizinis, psichologinis ir dvasinis išbandymas, kuris neturi jų asmenybių vystymuisi vertės. Tad kam toliau traumuoti vaikus, taupant jų sąskaita savivaldybių biudžeto pinigus?

Kad kažkur Europoje yra diegiami neįgalių vaikų integracijos projektai, tai nereiškia, jog toks veiksmas yra masinis reiškinys. Juk ne paslaptis, kad dauguma Lietuvos mokyklų nei techniškai, nei personalo kokybe nėra pasiruošusios tokiems žingsniams. Gal vienam kitam vaikui ir tinka tas integracinis ugdymo būdas. Bet kai jis taikomas masiškai, komisijai nustačius, kad vaiką galima perkelti iš spec. į bendro, tai žada negatyvias pasekmes. Beveik kiekvienoje mokykloje yra užfiksuojami pasityčiojimo iš neįgalių vaikų atvejai. Ne veltui vos ne tuo pat metu Lietuvos mokyklose šalia neįgalių integracijos buvo pradėta diegti Olweus patyčių ir smurto prevencinė programa.

Pirmiausia tai dėl to, kad dažnai komisijos biurokratiškai nusprendžia, kad neįgalus vaikas yra tinkamas mokytis normalioj mokykloj. Nes realybė rodo ką kitą: toks vaikas yra traumuojamas jo poreikiams nepritaikytoje aplinkoje. Tai prilyginama, kaip kad stirniuką atvestų į vištidę ir mokytų maitintis lesalu.

Pasitaiko atvejų, kad komisijos sprendimą, jog neįgalus vaikas gali mokytis bendrojo lav. mokykloje, nulemia tam tikri komisijos ar ją remiančių narių išskaičiavimai. Ir jie ramia sąžine pasiruošę patalpinti sunkiai neįgalų vaiką į jį traumuojančią aplinką.

Tad neįgalių vaikų tėvai ar globėjai turi būti labai gerai susipažinę su Lietuvos įstatymais, ginančiais jų vaiko teises į ugdymą ir siekti, kad jų vaikui būtų suteiktos kuo geresnės ugdymo garantijos, atsižvelgiant į konkretaus vaiko individualią neįgalumo  situaciją.

J. Juršys

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *