Fitoterapija - gydymas žolelėmis

Fitoterapija terminas sudarytas iš graikų kalbos dviejų žodžių: phyton – augalas, therapeia – terapija. Nesunku atspėti, kad šio gydymo metodo šalininkai kaip vaistus naudoja augalus. Dažnai vietoj termino fitoterapija yra vartojama frazė „gydymas žolelėmis. Gydytojas, kusi dirba šioje srityje, yra vadinamas fitoterapiautu. Žmonės, gerai išmanantys gydomųjų žolelių savybes ir žinantys kaip jas naudoti medicinos tikslams, vadinami žolininkais.

Egzistuoja dviejų tipų fitoterapija: tradicinė, kuri yra neatskiriama tradicinės terapijos dalis, ir botanikos (mokslinė). Fitoterapiniai preparatai šiuolaikinėje mokslinėje fitoterapijoje praktiškai nevartojami savarankiškai ir  dažniausiai skiriama  kartu su vaistais kaip papildoma gydymo priemonė. Tuo tarpu tradicinės krypties specialistai gydymą žolelėmis atlieka be cheminių preparatų pagalbos.

Daugelis žolelių ir prieskonių, kurios žmogus vartoja maisto pagardinimui, turi naudingų medicininių junginių. Žinios apie fitoterapiją atėjo iš priešistorinių laikų ir tebėra perduodamos iš kartos į kartą.

Archeologinių kasinėjimų  metu šiuolaikinio Irako teritorijoje buvusiame šumerų mieste buvo rastas pirmasis įrodymas, kad žolelės  buvo naudojamos kaip vaistai. Jau tada vaistininkai žinojo, kad daugelis augalų turi gydomųjų savybių ir naudojo juos miltelių ir tinktūrų paruošimui. Spygliuočių medžių spygliai buvo renkami ir naudojami kompresams ir garų vonelėms. Panašiems tikslams naudojami kruopščiai išdžiovinti ir vėliau sumalti jauni gluosnio lapai. Milteliai iš augalų dažnai maišomi su susmulkintais mineralais ir gyvūninės kilmės milteliais, taip pat kartais buvo praskiedžiami alumi ar vynu.

Namų sąlygomis paruošti tradicinių gydymo preparatai, pvz. tinktūros, nuovirai, šviežios sultys ir kita, gali būti naudingi daugelio ligų gydymui ir profilaktikai. Vaistažolių dabar galima įsigyti vaistinėse arba patiems paruošti žolelių, uogų ir vaisių, kurie reikiamu laiku su jumis pasidalins savo gydomosiomis savybėmis. Žinoma, reikia rinkti tik tuos augalus, kuriuos pažįstate pakankamai gerai. Tai gali būti sodyboje užauginti arba gamtoje surinkti augalai. Galite pasimėgauti žolelių arbatos aromatu rinkdami ir džiovindami augalus. Reikiamu metu, mintis apie tai, kad jūs patys surinkote šiuos augalus sustiprins savarankiškai paruoštų vaistų gydomąjį poveikį.

Fitoterapija - gydymas žolelėmis

 

Gydymas žolelėmis. Atsargumo priemonės.

Nepaisant nuolatinio vaistažolių naudojimo daugelyje namų visame pasaulyje, gydymo įstaigose vis dažniau specialistams tenka konsultuoti dėl klausimų, susijusių su vartojamų vaistažolių poveikiu. Neatsižvelgiant į atsargumo priemones, vietoj gydymo galima sukelti papildomų sveikatos problemų. Kai kurie iš augalų laikomi neveiksmingais, o kiti netgi gali būti pavojingi, kai jie sąveikauja su kitais preparatais. Norėdami gydytis  augalinės kilmės vaistais pacientai  neturėtų vartoti didesnes vaistažolių dozes ir daryti tai ilgiau nei rekomenduojama ant etiketės. Specialios atsargumo priemonės taip pat turi būti skiriamos nėščioms moterims ir maitinančioms motinoms.

Esant tam tikrai būklei ir naudojant kai kurias žoleles, taip pat sergant įvairiomis ligomis egzistuoja kontraindikacijos. Apsvarstykime kai kurias iš jų.
Vaistiniai augalai, prieš kurių naudojimą būtina pasitarti su gydytoju:

  • Alavijo nerekomenduojama naudoti nėštumo metu, sergant įvairiomis kepenų ligomis, taip pat esant kraujavimui;
  • Valerijono nepatartina naudoti ilgą laiką. Tai gali sukelti galvos skausmą ir sutrikdyti širdies darbą;
  • Granatas yra skanus ir sveikas vaisius, tačiau jo sultis būtina praskiesti vandeniu, nes jos gali neigiamai paveikti virškinimo traktą ir gali pakenkti dantų emaliui;
  • Ženšenis gali sukelti nemigą, širdies skausmą;
  • Pakalnutės yra laikomos nuodingu augalu. Jas pavojinga vartoti žmogui, turinčiam širdies arba kraujagyslių problemų, miokardo atveju;
  • Gysločių nepatartina naudoti žmonėms, turintiems polinkį į kraujo krešulių susidarymą;
  • Apyniai reikalauja ypatingo dėmesio tiksliai dozuojant;
  • Erškėtuogėsilgai naudojant sutirština kraują;
  • Laukiniai Rozmarinai (Labradoro Arbata) – esant žemam spaudimui;
  • Jonažolė – esant vidurių užkietėjimui;
  • Ramunėlės – kai yra mažas skrandžio rūgštingumas;
  • Saldymedis – turint antsvorio;
  • Česnakas – epilepsija;
  • Eleuterokokas – hipertenzija.

Kontraindikacijos gydymui naudojant nuodingus augalus

Kai kurie augalai pasižymi labai stipriu ir nepageidaujamu, o kartais ir toksišku poveikiu, todėl juos rekomenduojam vartoti tik prižiūrint ir kontroliuojant medicinos darbuotojui arba gydytojui. Prie tokių priskiriama dėmėtoji mauda, drignė, adonis, varnos akis, ugniažolės, apyniai, taip pat musmirė, amalas, barkūnas, čemerys, taukė, rūta ir kiti. Šie augalai turėtų būti vartojami gydymui labai atsargiai ir tiksliai dozuojant.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *