Vėžinės ligos ir jų prevencija
Genetinis nestabilumas.
Minėtus morfologinius ir fiziologinius pokyčius vėžinėse ląstelėse lemia genų, kontroliuojančių ląstelės proliferaciją, diferenciaciją, senėjimą, apoptozę, ląstelių tarpusavio kantaktus ir kitus procesus, pažaidos. Mutacijos ir epigenetiniai pokyčiai sutrikdo svarbiausių ląstelinių procesų kontrolę ir suteikia vėžinei ląstelei pranašumą kovoje dėl ervės ir mitybinių medžiagų.
Pirminiuose auglio ląstelių klonuose aptinkamos tik kelios mutacijos, progresuojančiam augliui būdingos daugybinės mutacijos, epigenetinės pažaidos, sudėtingi chromosomų struktūros arba ploidiškumo pakitimai. Neretai vėžinės ląstelės pasižymi genetiniu nestabilumu, t.y. sugebėjimu greitai sukaupti mutacijas. Paskaičiuota, kad vėžinėse ląstelėse mutacijų kaupimosi tempai dešimtis kartų viršija spontaninių DNR pažaidų atsiradimo tempus. Tokius pokyčius lemia mutacijos genomo stabilumo reguliatorių (reparacijos fermentų, ląstelės ciklo kontrolės taškų baltymų ir kt.) genuose. Genetinis nestabilumas suteikia vėžinėms ląstelėms plastiškumo, įtakoja greitus dauginimosi tempus, invazyvumą bei sugebėjimą adaptuotis prie kintančių aplinkos sąlygų.
- VĖŽIO VYSTYMASIS
Kancerogenezė. Vėžio atsiradimo ir vystymosi procesas vadinamas kancerogeneze. Prieš 50 metų vyravo trijų pakopų kancerogenezės teorija, kuri išskyrė tris pagrindinius vėžio raidos etapus: iniciaciją, promociją ir progresiją. Šiuo metu dominuoja požiūris, kad vėžio vystymasis yra daugiapakopis procesas, kurio metu piktybėjančiose ląstelėse pažeidžiami vis kiti vidiniai kontrolės mechanizmai (3 pav.). Nėra tiksliai žinoma, kiek reguliacinių genų turi būti pažeista, kad normali ląstelė taptų vėžine, įvairūs modeliai siūlo skaičius nuo 2-3 iki 7. Kiekvienas vėžio tipas turi savitą vėžio genų rinkinį, kuris dar priklauso nuo vėžį sukėlusių veiksnių, organizmo ypatumų ir kitų sąlygų.
Naujausios teorijos teigia, kad pirmiausia atsitiktinė mutacija pažeidžia svarbų geną, arba geną “sargą” (angl. k. – gatekeeper), atsakingą už ląstelių kiekio kontrolę. Manoma, kad kiekviena atsinaujinanti ląstelių populiacija turi savo geną “sargą”. Akies tinklainės ląstelėse tokiu “sargu” yra genas Rb, inkstų ląstelėse – VHL ir pan. Mutacija šiame gene inicijuoja ląstelės pradininkės piktybėjimą. Inicijuota ląstelė pradeda greičiau daugintis, formuodama pakitusių ląstelių populiaciją. Vienas iš pagrindinių vėžio bruožų yra jo kloninė kilmė arba kilmė iš vienos pakitusios ląstelės. Piktybėjančiose ląstelėse toliau kaupiasi naujos genetinės ir epigenetinės pažaidos, skatinančios šių ląstelių nekontroliuojamą dauginimąsi. Taip susiformuoja auglys, kurio tolimesnė raida vėlgi priklauso nuo naujų genų pažaidų. Dažniausiai progresuojantį auglį sudaro genetiškai mišrių ląstelių populiacijos, iš kurių atrenkami greičiausiai besidauginantys ir geriausiai prisitaikę ląstelių klonai. Šis reiškinys vadinamas klonų atranka. Taigi, vėžio raida yra nepertraukiamas genetinių ir epigenetinių pažaidų kaupimosi procesas, lemiantis nekontroliuojamą vėžinių ląstelių dauginimąsi bei invazyvumą.
Vėžio sukėlėjai
Vėžio atsiradimą įtakoja išoriniai ir vidiniai veiksniai, o taip pat paveldimas polinkis šiai ligai. Vėžį sukeliantys veiksniai vadinami kancerogenais. Aplinkos kancerogenai, su kuriais susiduriama kasdienėje aplinkoje, yra jonizuojanti spinduliuotė, UV spinduliai, sunkieji metalai bei kitos cheminės medžiagos. Saulės skleidžiami UV spinduliai gali sukelti odos vėžį. Kancerogenai, aptinkami tabako dūmuose, benz(a)pirenas, dimetilnitrozaminas ir nikelio junginiai yra pagrindiniai plaučių vėžį sukeliantys veiksniai. Deja, šios cheminės medžiagos ir fiziniai veiksniai, nėra vieninteliai kancerogenai. Vėžinio atsiradimą gali įtakoti ir neteisinga mityba (skrudinta mėsa, vaisių ir daržovių trūkumas). Manoma, kad išsivysčiusiose šalyse per 70% visų vėžinių susirgimų lemia netinkama dieta ir žalingi įpročiai.
Daugelis aplinkos veiksnių, sukeliančių vėžį, yra prokancerogenai, o juos aktyvuoja organizmo metabolinė sistema. Ląstelėje kancerogenai dažniausiai veikia DNR, sukeldami mutacijas. Kitos medžiagos, vadinamos vėžio promotoriais, neindukuoja mutacijų, o ląstelių dauginimąsi aktyvuoja keisdami reguliacinių genų raišką. Vėžio promotoriaus pavyzdžiu gali būti hormonas estrogenas, kurio perteklius padidina krūties vėžio tikimybę.
Greta minėtų aplinkos veiksnių vėžio sukėlėjais gali būti ir kai kurie virusai ar jų sukeltas uždegiminis atsakas. Dauguma vėžį sukeliančių virusų, kaip SV40 (beždžionių virusas 40), adenovirusai ar papilomavirusai, sintezuoja baltymus, blokuojančius svarbius infekuotos ląstelės baltymus. Pavyzdžiui, adenovirusų baltymai E1A ir E1B jungiasi ir inaktyvuoja ląstelės baltymus Rb ir p53.
Kiti virusai, kaip Hepatito B virusas, infekuotose kepenų ląstelėse sukelia uždegimą. Chroniško uždegimo metu organizme padaugėja reaktyvių deguonies ir azoto junginių kiekis. Nustatyta, kad oksidacinis stresas yra vienas iš pagrindinių vidinių veiksnių, skatinančių vėžio atsiradimą. Sergant lėtinėmis uždegiminėmis ligomis (hemochromatoze, opiniu kolitu, virusiniu hepatitu), ilgai gyjant žaizdoms ar organizmui kovojant su infekcija, organizme padidėja oksidacinių pažaidų grėsmė bei vėžio atsiradimo tikimybė. Pavyzdžiui, chroniška Helicobacter pylori infekcija indukuoja oksidacines DNR pažaidas, kurios neretai tampa skrandžio vėžio priežastimi. Spontaninės mutacijos, atsirandančios DNR replikacijos ir reparacijos metu, taip pat gali pažeisti reguliacinius genus, tačiau apie jų reikšmę kancerogenezėje mokslininkai dar diskutuoja.
- VĖŽIO GENAI