Hidroterapija ir balnoterapija

Vandens fiziologinis ir terapinis poveikis

Fizioterapijai dažniausiai naudojamas gėlas, natūralus mineralinis arba gydomosiomis medžiagomis mineralizuotas vanduo. Hidroterapija – tai įvairios temperatūros gėlo vandens naudojimas sveikatos stiprinimui, ligų prevencijai ir gydymui. Balneoterapija – tai organizmo veikimas natūraliu mineraliniu arba dirbtiniu būdu mineralizuotu vandeniu. Gėlo vandens veikimo mechanizmą lemia temperatūrinis ir mechaninis komponentai, mineralinio arba mineralizuoto – dar ir cheminis komponentas.

Gydymui naudojamas vanduo pagal temperatūrą skirstomas į šaltą (žemiau +20°C), vėsų (nuo +20°C iki +33°C), indiferentinį (nuo +34° C iki +36° C+37° C), šiltą (nuo +38°C iki +39°C). karštą (daugiau nei +40°C). Taip pat naudojamos kontrastinės procedūros, t.y. pakaitomis šaltas ir karštas vanduo. Skirtingos temperatūros vandens procedūros nevienodai veikia įvairių organų sistemų fiziologinę veiklą. Saitas vanduo dirgina įvairias organizmo sistemas, tačiau veikimo pradžioje slopina kvėpavimo centrą o vėliau kvėpavimas pagilėja ir padažnėja. Dėl šalto vandens poveikio greitėja šilumos gamyba, todėl vyksta ryškūs metaboliniai organizmo procesai. Šiltas vanduo mažina raumenyno tonusą slopina žarnyno peristaltiką ir psichoemocinį dirglumą bet skatina prakaitavimą ir medžiagų apykaitos skilimo produktų išsiskyrimą su prakaitu. Šiuo būdu iš organizmo pasišalina pieno rūgštis, azotinės medžiagos, vanduo. Inkstų funkciją ir šlapimo išsiskyrimą skatina šalto vandens procedūros, o šiltoje aplinkoje inkstai „ilsisi”, todėl šlapinimosi sistemos patologija dažnai gydoma šiluminiais fizioterapijos metodais. Indiferentinės temperatūros vandens poveikio metu gyvybiškai svarbios organizmo reakcijos vyksta racionaliai naudodamos laisvą energiją todėl individas nejaučia temperatūros diskomforto. Indiferentinės temperatūros vanduo artimas komfortinei organizmo temperatūrai, todėl jo temperatūrinės homeostazės (pastovumo) neveikia. Įvairios kūno sritys vandens temperatūrą pajunta ne tuo pačiu metu, nes įvairių organizmo zonų komfortinė temperatūra skirtinga (128 pav.).

128 pav. Organizmo komfortinė temperatūra (°C) įvairiose anatominėse srityse (1988)

 

Mechaninį vandens veikimo komponentą lemia vandens masės judėjimas, hidrostatinis slėgis ir asmens nesvarumo būklė. Vandens masės judėjimas ir hidrostatinis slėgis spaudžia periferines kraujagysles, krūtinės ląstą todėl sukelia kvėpavimo sistemos bei hemodinamikos pokyčių: suaktyvėja periferinė kraujotaka, sumažėja arterinis kraujospūdis, retėja pulsas. Asmens nesvarumo būklę vandenyje lemia Archimedo dėsnis: organizmas, paniręs į gėlą vandenį praranda 9/10 kūno svorio (mineraliniame – dar daugiau). Šis reiškinys lemia kūno svorio mažėjimą panirus į vandenį todėl didėja fizinio krūvio tolerancija atliekant gydomuosius pratimus mankštą vandenyje. Atliekant hidroterapiją ir balneoterapiją mechaninį veikimą lemiantys procesai pasireiškia nevienodai, nes juos veikia vandens cheminė sudėtis ir panaudojimo metodika.

Gydant naudojamame vandenyje esančios veikliosios cheminės medžiagos dirgina organizmą per odą, skverbiasi gilyn per riebalų ir prakaito liaukų latakėlius, o prasiskverbusios patenka į kraujo tėkmę. Be to, odos paviršiuje susidaro „druskų plėvelė”, kuri dirgina odoje esančius receptorius 2-A valandas po procedūros. Nepažeista oda praleidžia gerai riebaluose tirpstančias medžiagas: aromatinius ir organinius junginius, hormonus, biologiškai aktyvias medžiagas, mikroelementus. Šios medžiagos patenka į organizmą mažomis porcijomis ir sudaro „depo” vidaus organuose, audiniuose, vidaus sekrecijos liaukose. Veikliosios medžiagos iš organizmo pasišalina per odą ir inkstus kartu su kitais medžiagų apykaitos produktais.

Balneoterapijos procedūrų metu veikliųjų medžiagų kiekį apibūdina minimali, optimali ir maksimali koncentracija. Minimali veikliųjų medžiagų koncentracija pamažu sukelia nespecifinį poveikį, kuris suaktyvina įvairių organų ir sistemų funkcinę veiklą. Dėl veikliosios medžiagos optimalios koncentracijos organizme greičiau pasireiškia biologiniai efektai, bet gali būti ir trumpalaikis bendros paciento būklės diskomfortas. Įvairių literatūros šaltinių duomenimis, bendros būklės pablogėjimas gali išlikti 2-6 valandas nuo procedūros pabaigos, bet pamažu turi praeiti ir nepalikti organinių pokyčių. Maksimali veikliosios medžiagos koncentracija naudojama lėtinėms ligoms gydyti, adaptaciniams-kompensaciniams procesams stimuliuoti, todėl gali sukelti ligos paūmėjimą.

Hidroterapijoje ir balneoterapijoje tiesiogiai kontaktuoja oda ir vanduo. Kadangi didžioji dalis odos receptorių galūnėlių išsidėstę kraujagyslių sienelėse, todėl periferinė kraujotaka greičiausiai reaguoja į temperatūrinius dirgiklius. Esant dideliam vandens ir odos temperatūros skirtumui, kraujagyslių reakcijos pasireiškia ne tik lokaliai, bet ir visame organizme. Vandens temperatūra, cheminė sudėtis ir mechaninis slėgis dirgina odoje esančius periferinius receptorius, kurie aferentinėmis nervų skaidulomis perduoda informaciją į centrinę nervų sistemą ir neurorefleksiškai skatina vidaus sekrecijos liaukų veiklą, dėl to į organizmą išsiskiria daugiau biologiškai aktyvių medžiagų. Fiziologinį ir terapinį poveikį didina ir kiti palankūs dirgikliai: kabineto aplinka, kvapai, procedūroms naudojamo vandens spalva,    personalo elgesys, teigiamos aplinkinių asmenų emocijos.

Indikacijos:

  • lėtinės įvairių sistemų ligos;
  • funkciniai nervų sistemos sutrikimai (neurozė, migrena, nemiga);
  • liekamieji potrauminiai reiškiniai;
  • odos ligos;
  • nutukimas, celiulitas;
  • lėtinis nuovargis;
  • distrofiniai-degeneraciniai   pokyčiai   (osteochondrozė,   osteoartrozė,   spondi-lioartrozė, osteochondropatijos);
  • reumatoidinis artritas;
  • liekamieji reiškiniai po insulto, nervų uždegiminio pakenkimo;
  • stuburo, kojų, pėdų deformacijos;
  • kontraktūros.

 

Absoliučiosios kontraindikacijos:

  • ūmus uždegimo periodas;
  • kraujavimas;
  • odos vientisumo pažeidimas ir infekcinės ligos (bendrosioms metodikoms);
  • augliai (karšto vandens procedūroms);
  • kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos nepakankamumas;
  • gyvybei pavojingas širdies ritmo sutrikimas;
  • sutrikusios psichikos pacientai, epilepsija (bendrosioms metodikoms).

 

Nepageidaujamas hidroterapijos ir balneoterapijos poveikis:

  • nualpimas, nes dėl šilto vandens poveikio sumažėja kraujospūdis;
  • infekcijos patekimas dėl antiseptikos ir aseptikos ignoravimo;
  • nudegimas, jei prieš procedūrą nepakankamai įvertinta vandens temperatūra;
  • apsinuodijimas   gydomosiomis   lakiosiomis   medžiagomis   dėl   darbo   saugos reikalavimų nesilaikymo, per didelio lakiųjų veikliųjų medžiagų kiekio vandenyje;
  • skendimas.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *