Hidroterapija ir balnoterapija

Pirtys

 

Pirtis – tai kompleksinis termoterapinis ir cheminis bei mechaninis dirgiklis, naudojamas sveikatinti ir gydyti. XVIII ir XIX amžiuje pirtys įgijo medicininę svarbą nes pradėtos naudoti daugeliui ligų gydyti, todėl prasidėjo įvairių maudyklių (vonių, pirčių) ir kurortų bumas. Pirties veikimo mechanizmą lemia šiluma ir mikroklimatinės sąlygos: drėgmė arba sausas oras. Be to, gali būti naudojamos aromatinės cheminės medžiagos, vaistingųjų augalų šluotelės, gydomieji aliejai ir pan. Pagal mikroklimatinės sąlygas pirtys skirstomos į: rusišką (garinė pirtis), suomišką (sauna), japonišką, turkišką romėnų. Kiekvienos rūšies pirtį sudaro drabužinė, priepirtis, garinė, atsivėsinimo patalpa (dušas ar baseinas) ir poilsio kambarys. Pagrindinis struktūrinis padalinys yra garinė, kurioje skirtingame aukštyje įrengti mediniai plautai. Kaitinantis šioje pirties patalpoje (pagal pirties rūšį veikia karštas sausas ar labai drėgnas karštas oras), išsiplečia odos ir poodinio sluoksnio kraujagyslės bei prakaito liaukų latakai, dėl to labai sustiprėja prakaitavimas. Kaitinimasis garinėje sukelia savotišką organizmo stresą, todėl įvairios organizmo sistemos sutelkia savo rezervines jėgas ir ima dirbti aktyvesniu režimu nei įprastinėmis sąlygomis. Pirtyje rekomenduojama lankytis vieną kartą per savaitę, nes dažnesnis lankymasis sekina organizmą. Pasikaitinus pirtyje, prausimuisi rekomenduojama naudoti ne muilą o kukurūzų krakmolą nes jis nekenkia odai, paveiktai karšto oro, ir išsaugo natūralų apsauginį odos sluoksnį. Gydant pirties procedūra (dažniausiai rusiška, suomiška) parenkama pagal bendrą paciento būklę ir ligą.

Rusiškoje pirtyje vyrauja drėgnas garas, o veikimo mechanizmui sustiprinti naudojamos įvairių augalų šluotelės, apipylimas šaltu vandeniu, kontrastinis dušas. Garinėje organizmą veikia karštas (nuo +45° iki +60°C), didelio drėgnumo (90-100 proc.) oras ir periodiškai naudojamas šaltas vanduo. Susidaręs drėgnas oras aplink visą žmogaus kūną sudaro savotišką izoliuojamąjį sluoksnį, dėl to prakaito išsiskyrimo procesas kiek sulėtėja. Šiomis sąlygomis kūno paviršiuje esantys audiniai įkaista iki 39°^44°C, o vidaus organai iki 38°-39°C temperatūros. Kiekvienos procedūros metu iš organizmo išsiskiria apie vieną litrą vandens. Rusiškoje pirtyje naudojamos įvairių augalų šluotelės (vantos), kurios parenkamos pacientui individualiai pagal sveikatos būklę. Naudinga žinoti, kad šermukšnių vanta didina arterinį kraujo spaudimą, serbentų – suteikia odai malonų aromatą liepų – malšina galvos skausmą, ąžuolo – stangrina odą kadagių – pasižymi antimikrobinėmis savybėmis, eglės – padeda atgauti jėgas. Vanta paprastai vanojamasi į garinę užėjus antrą kartą ir tai atliekama gulint, bet galima ir sėdint (šiuo atveju kojos turi remtis į grindis). Prieš vanojimąsi vanta pamirkoma karštame vandenyje, po to gerai išpurtoma, palaikoma garinės palubėje, kad įkaistų ir prispaudus paeiliui trinama nugara, juosmuo, klubų sritys ir galūnės. Taigi įkaitę garai tarsi varinėjami po visą kūną. Jeigu neturime vantos, liaudies medicinos žinovai pataria į pirtį neštis didelės koncentracijos druskos tirpalo (20-40 g/l), kuriame sumirkyti rankšluostį ir gerai ištrinti kūną iki ryškaus raudonumo. Rusiškos pirties procedūros metu buvimas garinėje bei vanojimasis augalų šluotele kaitaliojamas su atsivėsinimu šaltame vandenyje ar ore. Procedūros trukmė garinėje 5-1 minutės, tačiau tai pasiekiama palaipsniui didinant laiką po 1-2 minutes. Vienos procedūros metu garinėje lankomasi 2-3 kartus. Pertraukos tarp kaitinimųsi garinėje turi būti ne mažesnės kaip 12-15 minučių. Šių pertraukų metu rekomenduojama atsigerti mineralinio vandens, giros ar vaisių sulčių. Kas kartą išėjus iš garinės, būtina atsivėsinti po šaltu dušu arba 1-3 minutes paplaukioti šalto vandens baseine. Paskutinį kartą išėjus iš garinės ir atsivėsinus šaltame vandenyje, kūnas nuprausiamas ir sausai nusišluostomas bei 20-30 minučių ramiai  pailsima.   Indikacijos:  potrauminio  laikotarpio  liekamieji  simptomai  (kontraktura), judėjimo-atramos sistemos ligos (osteochondrozė, artrozė, podagra), periferinės nervų sistemos ligos (radikulitas, neuritas). Absoliučiosios kontraindikacijos: nėštumas, infekcinės ligos, ūmus uždegimo periodas, širdies ir kraujagyslių patologija. Gydymo kursas – 5-10 procedūrų, kartojamas po 3-4 mėnesių. Vienos procedūros trukmė – 1-1,5 valandos, atliekama kas antrą dieną arba du kartus per savaitę.

Suomiškos pirties garinėje įkaitęs oras skatina gausų prakaitavimą, nes maža (10-15%) oro drėgmė. Saunos procedūra padeda organizmui apsisaugoti nuo peršalimo ligų ir padeda suliesėti greičiau negu naudojant riebalus „deginančius“ preparatus. Kadangi saunoje naudojamas sausas karštas oras, todėl procedūros pradžioje nusiprausiama bei nusišluostoma, nes įėjus į sausą karštą patalpą šlapiu kūnu, garų koncentracija ore padidėja ir pablogėja išprakaitavimas. Suomijoje sauna — neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, sveikatinimo bei grūdinimosi metodas. Indikacijos: periferinės nervų sistemos ligos, liekamieji potrauminiai reiškiniai, nutukimas. Absoliučiosios kontraindikacijos ir gydymo dozavimas analogiški rusiškai pirčiai.

Japoniška pirtis – tai kontrastinės maudynės vandenyje, kurio pripildomi mediniai kubilai, esantys atviroje vietovėje bet kokiu metų laiku. Prieš japonišką pirtį kūnas nuplaunamas muilu, po to lipama į karšto vandens kubilą (vonią), keliai pritraukiami prie smakro ir ramiai sėdima 20-25 minutes. Pasibaigus šiam procedūros tarpsniui, 2-3 minutėms lipama į šalto vandens kubilą. Tai kartojama 3-4 kartus vienos procedūros metu. Japoniškai maudyklei galima naudoti natūralius karštus vandenis (terminiai), kurių gausu Japonijoje, Kamčiatkoje ir kt.

Turkiškos pirties pagrindą sudaro drėgno oro garinė ir maudymasis baseine. Šios pirties garinėje iš pradžių galima pasimėgauti tirštuose garuose, o vėliau paplaukioti vėsiame baseine. Atėjus į turkišką pirtį, pirmiausia nusiprausiama, nusišluostoma ir patenkama į sausą karštą patalpą, kurioje pakyla kūno temperatūra. Paskui pereinama į garinę, kur galima gerai išprakaituoti. Tada oda nuprausiama, masažuotojas pamasažuoja raumenis, pacientas/klientas plaukioja baseine arba pasinaudoja dušu.

Romėnų pirtis – tai teigiamai sveikatą veikiančio masažo, mankštos, vandens, šilumos ir aromatinių medžiagų kompleksinis naudojimas. Senovės romėnų pirtys buvo labai ištaigingos ir gausiai išpuoštos, nes maudymasis pirtyje buvo socialinės padėties ir saviraiškos dalykas. Romėnams užkariavus naujas žemes, ten tuoj atsirasdavo pirčių su gimnastikos salėmis, plaukimo baseinais, masažavimo priemonės. Romėnai pirties pradžioje pasimankštindavo gimnastikos salėje, po to išsitepdavo aliejumi ir eidavo į karštą garinę. Po 15-30 minučių patarnautojas gramdikliu pašalindavo nuo kūno prakaitą bei aliejų, žmogus eidavo į baseiną arba maudydavosi vyno ar pieno vonioje (rūgštis minkština ir atjaunina odą). Maudynės buvo baigiamos išsitepus kūną kvapniaisiais aliejais. Šiuolaikiniai kurortai ir pramogų verslas tarsi mėgdžioja senovės romėnų pirtis.

Lankantis įvairios rūšies pirtyse, rekomenduojama:

  • neiti į pirtį alkanam ar sočiai prisivalgius, pervargus, nes galima netekti sąmonės;
  • pajutus galvos svaigimą ar kitų nemalonių pojūčių, nedelsiant nutraukti procedūrą;
  • prieš naudojantis baseinu, prakaitą nusiplauti duše;
  • po pirties procedūros neskubėti į lauką, nes apsivilkus drabužius ant suprakaitavusio kūno ir greitai išėjus į gatvę, galima persišaldyti;
  • išėjus iš pirties, dviem-trims valandoms riboti fizinį krūvį, nes elgiantis priešingai teigiamas pirties procedūros poveikis sumažės labiau negu perpus;
  • po procedūros pailsėti, sočiai atsigerti skysčių.

0 komentarai

Parašykite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Nesivaržykite, parašykite ką galvojate!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.